Globos istorijos
Energijos kupina moteris sako, kad norint jaunatviškai išlikti visą gyvenimą, šalia reikia lakstančių ir išdaigas krečiančių vaikų. Tokie yra trys jos globotiniai. „Mes nemokėjom nei skaityti, nei rašyti, nei žodžių „atsiprašau“ ar „labas rytas“. Bet aš pasakysiu viena: jeigu nenorit pasenti, imkit globoti. Ir gerą darbą padarysite ir nepasensite“, – sako Jurgita. Likus dviems savaitėms iki birželio 27 – liepos 3-ąją vyksiančių vaikų globos savaitės renginių ir liepos 3-ąją minimos Globėjų dienos, 66 globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis. Tūkstančiai vaikų jau auga pas globėjus, tačiau apie 1 350 vis dar gyvena globos institucijose ir laukia, kol bus priimti į šeimą. Ne visi sutinka globoti hyperaktyvius vaikus. Tačiau Jurgita pasiryžo. Sako pirmaisiais metais buvo visko. Itin daug kantrybės reikėjo su vyriausiuoju. „Dabar tai norisi juoktis, bet su vyresniuoju iš pat pradžių kovojome, kuris kurį įveiks. Padedu arbatos puodelį, sumuštinį su lėkštute, blynų kokių. Jis taip stumia tą puodelį po truputį nuo stalo ir žiūri kaip reaguosi: rėksi, čiupsi, ką darysi. Tekšt ant plytučių puodelis su arbata. Ateini, išvalai: na kaip, skani buvo arbata? Atsigėrei, viskas? Ir sumuštinio nebevalgysi? – Ne“, – pirmuosius pietus su globotiniu prisimena globėja. Sako, kad buvo ir laužomų parkerių, šakučių. Pamažu vaikų poelgiai pradėjo keistis, atsirado būtinas režimas. Jurgita sako, kad vadovaudamiesi taisyklėmis vaikai išmoko ir laikrodį pažinti – 19 val. 30 min. visi telefonai padedami. Jurgita atvira: kiekvienas globėjas turi turėti daug savyje stiprybės ir nerodyti didelio gailesčio. O jeigu būna sunku, pataria visada prisiminti, kad nieko nėra neišsprendžiamo. „Jeigu tėvai nuėjo klystkeliais, reikia žiūrėti į priekį ir vaikams kurti naują gyvenimą. Reikės daug kantrybės, bet viskas atsiperka, o vaikai keičiasi, patikėkite“, – sako globėja. Šaltinis: zmones.lt ...
Be tėvų augusi šilutiškė Onutė pasirinko globėjos kelią: į gyvenimą išleido daugiau kaip 20 vaikų
Onutė mano, kad ją link globos pastūmėjo svarbūs gyvenimo įvykiai – ji užaugo be tėvų. Aštuonių mėnesių ji liko be mamos, o septintoje klasėje – be močiutės, kuri ją augino. Tos netektys atnešė kitą požiūrį į gyvenimą. „Visada gedėdavau savo artimų žmonių. Visada galvodavau, kaip būtų buvę, jei būčiau gyvenusi su mama. Tie vaikai kalba tą patį, juose matau save“, – sako jau ne vieną dešimtmetį globojanti šilutiškė. Ji tikina, kad niekada nesirinkusi vaikų pagal amžių. Taip jau išeidavo, kad nebūdavo laiko, kada svarstyti. O ir patirčių buvo visokių. „Savo biologinį vaiką yra lengviau auginti. Jis nėra viduje sužalotas, auga saugus savo šeimoje. O čia globotiniai ateina jau su savo patirtimis, išgyvenimais, ilgisi savo namų, kad ir kokie jie ten būtų. Reikia kiekvieno priimto vaiko charakterį kaip gintarą gludinti, kad suminkštėtų ta širdelė. Jie būna nervingi, jaučiasi nesuprasti, kyla daug klausimų, kodėl taip atsitiko, kodėl jie ne namuose. Bet gražiai, kantriai, daug kalbant, atsargiai bendraujant, įgavus pasitikėjimo, jie pradeda atsiverti, išsisakyti. Reikia išlaukti. Žinoti, kada prieiti, o kada palikti ramybėje“, – kasdien įgaunama patirtimi dalijasi moteris. „Aš esu 100 proc. tikra, kad globojami vaikai išeis iš mano namų paruošti gyvenimui. Matau, kaip dirba mano marti, kaip į globą žiūri mano sūnus. Žinokit, aš esu laiminga mama“, – atsiųstame pranešime sako šilutiškė. Ji prisimena, kad per šventes dengia didžiulį stalą, kai aplanko tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantys vaikai su anūkais ir kartu su globotiniais sukuria puikią atmosferą. Likus trims savaitėms iki birželio 27–liepos 3-iąją vyksiančių vaikų globos savaitės renginių ir liepos 3-iąją minimos Globėjų dienos, 66 globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis. Tūkstančiai vaikų jau auga pas globėjus, tačiau apie 1 350 vis dar gyvena globos institucijose ir laukia, kol bus priimti į šeimą. Šaltinis: Delfi.lt ...
Ūkį įkūrusi šeima priėmė globoti paauglį: nenujaučiame, kiek daug galime atverti širdies
Ūkį įkūrusi šeima priėmė globoti paauglį: nenujaučiame, kiek daug galime atverti širdies. „Mes nenurodėme konkretaus norimo globoti vaiko amžiaus, nes tikim, kad kartais žmonės gyvenime ateina netikėtai. Taip ir Mantas atsirado mūsų šeimoje. Neplanavome globoti paauglio, bet taip tiesiog atsitiko. Dabar džiaugiuosi, kad palikome atviras galimybes“, – sako Šiluvoje gyvenanti Valdonė. Daugiau nei prieš metus Valdonės, jos vyro Dovydo ir mažojo sūnaus Samuelio šeima pasipildė nauju nariu – 17-mečiu (tuo metu jam buvo 15 metų) globotiniu. Dabar visi kartu, laisvu nuo pamokų ir darbo laiku, jie puoselėja nedidelį, ilgai mintyse planuotą ir neseniai pagaliau įkurtą ūkį su avimis, vištomis ir triušiais bei didžiuliu šiltnamiu, kuris, kaip patys sako, tris kartus didesnis už gyvenamąjį namą. „Kai Samueliui buvo vieneri, Raseiniuose pradėjau ruošti paauglius Sutvirtinimo sakramentui. Tai buvo priešpandeminiai metai. Atėjo penki ar šeši paaugliai iš globos institucijų, tarp jų ir būsimasis globotinis“, – pasakoja Valdonė. Kaip prisimena Valdonė, ji atkreipė dėmesį į visus paauglius iš Vaikų namų ir pastebėjo, kad vieni turi nuolatinius savaitgalinius globėjus, mergina – mamą ar močiutę, o Mantas neturi nieko ir dar yra pastebimai liūdnos veido išraiškos. „Sykį grįžusi namo papasakojau Dovydui, kad tarp paauglių pastebėjau nekalbų vaikinuką, gyvenantį Vaikų namuose. Pasitarę paklausėme globotinio, ar norėtų svečiuotis mūsų namuose. Tuo metu turėjome galimybę, nematėme tam trukdžių ir jis iškart sutiko. Daug nešnekėjo, nenorėjo kalbėti apie savo praeitį, nesidalino, kaip jaučiasi, bet iškart sutiko“, – pasakoja Valdonė. Šeima priėjo tokį etapą, kai reikėjo apsispręsti – arba priimti globoti, jeigu paauglys nori gyventi kartu, arba nebesusitikti. Sūnui Samueliui globotinis tapo artimu, o jis lyg ir gyvena kartu, lyg ir negyvena. Kaip patys sako, nebuvo kelio atgal, susitinkant tik kartais santykis negali laisvai augti. Taip globotinis apsigyveno Šiluvoje. „Matau didelį pliusą, kad Mantas atėjo į naujai besikuriančią šeimą, kuri viską daro savo rankomis. Dirbdamas drauge su mumis daug išmoksta, nors pamokos ne visuomet praeina be konfliktų. Jis stebi, mokosi, kaip Dovydas kiekvieną dalyką atlieka savo rankomis. Matau tame daug prasmės, todėl ir renkamės gyvent taip, kad vaikai kurtų kartu su mumis. Dovydas pritaria žmonai: „Kai atvažiavo globotinis, jis vinies nemokėjo įkalti, o šiandien ir duris įrengia, ir labai daug kitų darbų atlieka. Džiugu, kad jis stebi, mokosi, įsiklauso, išgirsta patarimus.“ Tačiau sunkumus pakeičia džiaugsmas, kai pastebiu, kad globotinis įvertina ir suvokia, ką reiškia prisiimti atsakomybę už veiksmus, užbaigti atliekamą darbą. Pavyzdžiui, mūsų vištidėje Mantas įrengė duris, be pagalbos iš šalies. Kiekvieną kartą einu ir galvoju, kokios jos lygios, kaip gražiai padarytos. Ir žinau, kad tai yra žingsniai, leidžiantys vaikinui suprasti, ką jis gali. Išsikepė bulves, nieko nepridegino. Galvoju, kaip keista džiaugtis tokiais dalykais, bet labai gera“, – sako Valdonė. ...
Tris paaugles priglobusi Laura: „Maniau, globosiu vieną, tačiau širdis sakė pasirūpinti visomis“
„Susipyksti, susitaikai ir toliau viskas būna gerai. Vaikai nori tiesiog savo tiesą išsakyti ar parodyti, pamaištauti. Tiek ir tos paauglystės sunkumų“, - juokiasi Marijampolėje gyvenanti Laura. Prieš penkerius metus ji į šeimą globoti paėmė tris guvias paaugles. „Žmonės sakė, tu pagalvok, užaugs paauglės, kokios problemos prasidės. Ir nieko, gyvenam toliau. Visos turime po vienodą tatuiruotę ant kojos, pasisiuvome panašias sukneles“, – sako globėja, auginanti dar du jaunesnius biologinius vaikus. Globos centrai „Vaikai yra vaikai“ dalinasi atviromis istorijomis apie globėjus, kurie į savo šeimą priėmė paauglius, ir vykstant iniciatyvai „Suteik namus užaugti laisvei“, kviečia pagalvoti apie paauglių globą. Globos institucijose gyvena daugiau nei 1 000 vyresnių nei 10 metų vaikų, kurie laukia globėjų. Pažinojo nuo mažų dienų Šiuo metu Laura su penkiais vaikais gyvena viena, kol vyras dirba užsienyje. Saugos tarnyboje dirbanti moteris sako, kad namuose su penkiais vaikais tikrai neliūdna. Tiesa, vyriausioji globotinė jau ruošiasi gyventi atskirai. Jai globėjai sodų bendrijoje šalia miesto nupirko 12 arų žemės, įvedė ten elektrą, vandenį ir kuria jaukius namus. Laura prisipažįsta, kad prieš priimdama globoti, pažinojo visas merginas. „Žinau jas nuo mažų dienų, ir per gimtadienius aplankydavome, ir per šventes. Esu oficiali dviejų ir neoficiali vienos iš mergaičių krikšto mama. Merginų mama buvo mano klasiokė, geriausia draugė“ – pasakoja marijampolietė. Paauglystėje merginos keliavo iš vienų globos namų į kitus, kol galiausiai Laura neištvėrė ir paėmė globoti: „Man pasakė, kad vieną iš merginų planuoja atiduoti įvaikinti. Negalėjau to leisti, tad iš pradžių maniau, kad globosiu vieną paauglę, tačiau širdis sakė, kad reikia pasirūpinti visomis. Taip mano šeimoje atsidūrė 12, 14 ir 16 metų merginos.“ Kai išeisite į gyvenimą, ant lėkštutės niekas nebus padėta „Jeigu sakytume, kad nė sykio nebuvome susipykę, būtų netiesa. Juk nėra namų be dūmų. Namuose neturime kažkokių konkrečių taisyklių. Bandėme kažkada vadovautis, kad vienas indus plaus, kitas – kambarius tvarkys, bet nieko neišėjo. Kam papuolė, tas darbą ir atlieka. Turime ir indaplovę, bet kad tiek indų nesurenkame, plauname juos patys“, – sako Laura. Tiesa, globotinės pataiso, viena taisyklė visgi yra: šeštadieniais namuose vyksta generalinė tvarka, kurioje dalyvauja visi. Globėja dirba darbą, kuriame būtina budėti paromis. Tad arba pati pagamina maisto visiems prieš išeidama į darbą, arba vaikai savaitgaliais patys atveža jai kokį nors patiekalą. „Jie jau suaugę, darbais visi dalinamės.“ Laura prisipažįsta, kad yra gana griežto auklėjimo šalininkė. „Niekada neleidau vaikams iki išnaktų lakstyti pas draugus, iki 22 val. vėliausiai, o tada jau reikia būti namuose. Dabar, kai jos yra vyresnės paauglės, leidžiu pabūti ilgiau, bet vis tiek prižiūriu“, – sako Laura. Ji visada kartoja globotinėms, kad mokytis gyventi jos turi pačios. „Aš jau moku tvarkytis, pagaminti valgyti savo šeimai, jūs irgi mokykitės. Kai išeisite į gyvenimą, ant lėkštutės niekas nebus padėta.“ Vyriausioji iš karto po mokyklos įsidarbino, vidurinioji pinigų vertę taip pat pajuto vos tik sukako 18 metų, o jaunesnioji taip pat laisvu laiku tvarko viešbučio kambarius, padeda namuose. „Darbštumo mums tikrai netrūksta. Neabejoju, kad ateityje mūsų šeimoje bus ir kirpėjų, ir virėjų, ir auklyčių, ir mechanikų, ir apsaugos darbuotojų“, – juokiasi gausia šeima besididžiuojanti globėja. Merginos įgijo daugiau pasitikėjimo Vyriausioji Lauros globotinė jau įgijo virėjos specialybę, o dabar mokosi ikimokyklinio ugdymo pedagogo padėjėjos profesijos. Pasak globėjos, anksčiau ji buvo tyli kaip pelytė po šluota, niekada nepamatysi besimaivančios. „Išmokau būti drąsesnė, garsiai kalbėti, nors tai dar ne visada pavyksta. Anksčiau su viskuo sutikdavau, dabar galiu drąsiau sakyti savo nuomonę. Tikrai įgavau daugiau pasitikėjimo savimi“, – prisipažįsta globotinė. Jos seserys taip pat mokosi būti tolerantiškesnės, dažniau išklausyti ir sutarti ir viena su kita – anksčiau tarpusavio barnių netrūkdavo, dabar jos labiau įsiklauso į viena kitos nuomonę....
Noras padėti mano širdyje buvo visada
Elijaus ir mano kelionė, galima sakyti, prasidėjo prieš 3 metus, kuomet pradėjau savanorystę iniciatyvoje Niekieno Vaikai. Tuo metu mano dukrai jau buvo 13 metų, aš turėjau laisvo laiko ir norėjau jį praleisti prasmingai. Todėl nusprendžiau skirti laiko vienišiems vaikams ligoninėse. Prieš tapdama savanore, apie vaikų globą net negalvojau. Veikla ligoninėse pamažu pradėjo keisti mano nuomonę globą ir įvaikinimą ir po truputi pradėjo belstis mintis, tiek į galvą tiek į širdį, kad galbūt viso pasaulio neišgelbėsi, bet gali padėti bent vienam ir tai jau bus daug! Pirmiausia apie šias mintis papasakojau dukrai. Man buvo svarbiausia jos nuomonė. Gavus jos sutikimą apie tai pradėjau kalbėti ir su vyru ir neilgai trukus pradėjome savo kelionę globos link. GIMK mokymai bei asmeninė patirtis Kadangi užsiėmiau savanoriška veikla su vaikais, turėjau gan nemažai žinių apie vaikų raidą, prieraišumą, apie ką buvo kalbama ir GIMK mokymų metu. Mokymai man buvo naudingi, nes suteikė daug praktinių žinių. Kadangi su vyru buvome tvirtai nusprendę globėjais tapti abu, kursus lankėm kartu. Jam buvo labai įdomu ir nauja, kursai suteikė daug žinių, padėjo pasiruošti. Globai ruošėmės kelis mėnesius, tačiau Elijus į šeimą atėjo netikėtai. Žinia, kad galime vykti Elijaus parsivežti į savo namus atėjo labai staiga ir vos per naktį reikėjo persidėlioti visus kasdienius darbus ir planus ateičiai. Tuo metu abu su vyru dirbome. Kadangi Elijui buvo tik 1 metai ir 3 mėnesiai, man reikėjo greitai susitvarkyti vaiko priežiūros atostogas. Visus reikalingus daiktus teko įsigyti per kelias dienas. Atvažiavus pasiimti Elijų iš budinčios globotojos širdyje jautėme ir begalinį džiaugsmą ir tuo pačiu didelį nerimą. Man vis galvoje sukosi mintys kaip praleisime pirmąją naktį, kaip užmigdysime vaiką, ar viską turime ko reikia. Pirmieji mėnesiai buvo gan sunkūs, prisiminus juos, galiu pasidžiaugti, kad tuo metu buvo daug palaikymo, padėjo visi šeimos nariai – tiek vyras, tiek dukra. Globoje susidūrėme su sunkumai, kurių nebuvo galima numatyti. Kiekvienas vaikas į namus atkeliauja su savo istorija. Elijus taip pat... Kiek mums žinoma, berniukas būdamas 4 mėnesių pateko į ligoninę ir ten išbuvo net 7 mėnesius, kas labai stipriai įtakojo jo tolimesnes reakcijas į aplinkinius ir įvairias situacijas. Per šiuos 2 metus, kai Elijus yra mūsų šeimoje, matėme kaip jis auga, pamažu prisiriša prie mūsų, tačiau kai kurios problemos išlieka iki dabar. Pavyzdžiui, vaiko migdymo laikas yra tikras iššūkis mūsų šeimai. Šis procesas trunka iki dviejų ar trijų valandų kasdieną. Mes turime savo migdymo ritualą, tai pasiruošimas miegui, pasakų skaitymas. Visada būname šalia kol jis užmiega. Tikėtina, kad vaikas šią miego ar tiksliau užmigimo baimę atsineša iš to laiko, kurį praleido ligoninėje. Nes dienos metu su kažkas būdavo, tačiau naktimis jis likdavo visiškai vienas. Manome, jog miegas jam asocijuojasi su palikimu, dėl to jis bijo užmigti, kad ir vėl neliktų vienas. Nuo pat pirmųjų dienų mūsų šeimoje Elijus siekė nuolatinio dėmesio bei fizinio kontakto, nuolatos jį nešiodavome, glausdavome, jis nenulipdavo nuo rankų. Net ir dabar jis nusiramina tik paėmus ant rankų. O ir nusiraminti jam reikia žymiai daugiau laiko, nei įprastai vaikams reikia. Globos pradžioje reikėjo ypatingai daug laiko skirti tik jam. Kita vertus, nors Elijas siekė nuolatinio kontakto, jo prieraišumas buvo sutrikęs. Mums tai buvo emociškai turbūt sunkiausias etapas, kadangi Elijus laisvai bendravo su visais, eidavo pas visus, galėdavo nueiti su nepažystama teta. Turėjome būti itin atidūs, kad jis kur nenuklystų. Tam, kad vaikas mus išskirtu kaip svarbius, reikėjo beveik metų laiko. Padėjo specialistų pagalba bei asmenins domėjimasis Kilus prieraišumo problemoms labai daug skaičiau literatūros šia tema, lankiau kursus, konsultavausi su vaikų psichologe. Gauta informacija buvo naudinga tuo, kad įgijau vidinės stiprybės, pasitikėjimo tuo ką darau, nes ėmiau labiau suprasti vaiko elgesį, žinojau iš kur tai kyla ir ką turiu daryti. Manu, kad be žinių man būtų buvę daug sunkiau, nes kai kurio vaiko elgesio tiesiog nebūčiau gebėjusi paaiškinti. Iki šiol mūsų šeima vengia lankytis svečiuose pas draugus, nes Elijus svetimoje aplinkoje jaučia vidinį nerimą, ko pasėkoje kyla įvairios emocijos, jis tampa ypatingai aktyvus, elgesys tampa nenuspėjams, vaikas tampa irzlesnis. Gali būti, kad ateityje mums bus reikalinga specialistų pagalba. Gali būti ir taip, kad to vidinio nerimo Elijui pilnai nepavyks išgyvendinti niekada. Ryšio palaikymas su biologine vaiko mama Ryšį su Elijaus mama palaikome nuo pat pradžių, kai dar buvo laikinoji globa. Nors kartais ir kildavo vidinių dvejonių, tačiau visada buvome pozityviai nusiteikę vaiko santykiams su biologine mama. Deja, pati mama niekada nesiryžo gyvam susitikimui, jai buvo priimtinas bendravimas elektroninėmis priemonėmis, tai informacijos, nuotraukų siuntimas, skambučiai telefonu. Visada bendravome atvirai, dalinomės, skatinome mamą. Dabar su ja kalbamės apie įvaikinimą. Elijaus mama supranta, kad ji pati nesugebės savarankiškai rūpintis vaiku, bei pilnai juo pasirūpinti. Santykį su mama planuojame palaikyti ir po įvaikinimo. Elijui sakome, kad tai jo mama skambina. Šiuo metu jam daugiau klausimų nekyla, tačiau kai jie kils, būsime atviri. Ką galėtumėte patarti būsimiems globėjams? Globodamas vaiką tu gauni tai ką net sunku apsakyti žodžiais. Tai emocija, kai matai koks esi reikalingas tam vaikui. Kai gali pakeisti kažkieno gyvenimą. Tik reikia pasiruošti, kad ne viskas bus „rožėm klota“. Labai svarbu turėti tinkamus lūkesčius ir nesitikėti idilės. Kai bus tinkamai suformuoti lūkesčiai globai ir vaikui, tada ir pats procesas pasirodys sklandesnis. Globą galėčiau sulyginti su natūraliu kūdikio laukimusi, tik globos atveju tenka peršokti kai kuriuos etapus ir greitai adaptuotis prie situacijos. Tiesiog reikia būti pasiruošus netikėtumams. ...
Globėja Linutė išgirdo tiesų klausimą „ar Jūs būsite mano mama?“
Vis dažniau kalbame apie globą mūsų šalyje, apie jos prasmę ir poreikį, tad globa vis mažiau kelia klausimų ir abejonių. Norime pasidžiaugti, kad vis daugiau vaikų auga saugiose globėjų, įtėvių ir budinčių globotojų šeimose. Šeimose, kuriose bandoma kompensuoti vaiko praradimus ir suteikti aplinką, sveikai augti ir pažinti pasaulį. Ne paslaptis, kad daugiausia keblumų kelia vyresnių vaikų globa. Čia nemažai baimių ir abejonių, ar sugebėsim, ar pavyks, ar tai tikrai mums. Kviečiame skaityti nuostabios šeimos Linos, Antano ir Jonuko globos istoriją. Bet apie viską nuo pradžių. Kaip sugalvojote tapti globėjais? Nuo ko viskas prasidėjo? Lina: Suvokimas, kad norime globoti vaikelį atėjo palengva, jis brendo keletą metų. Kol kūrėmės naujoje vietoje, buvo daug nežinios, bet ilgainiui nusistovėjus ir asmeniniam, ir profesiniam gyvenimui kasdienybėje ir širdyje atsirado daugiau erdvės. Mudviejų bendrystė rodos buvo kupina laimės ir džiaugsmo. Tačiau atėjo suvokimas, kad galime savo laiką, savo patirtį dar labiau įprasminti. Pati visada dirbau su vaikais, jau keliolika metų esu pradinių klasių mokytoja. Pas mane mokėsi ne vienas globos namų auklėtinis. Žinodama jų šeimų istorijas dažnai susimąstydavau. Mintis, kad mes su vyru galėtume pasirūpinti bent vienu vaiku darėsi vis ryškesnė. Mieste matydavau didžiulius plakatus apie globą, įvaikinimą ir visada priimdavau jų skelbiamą žinią labai asmeniškai. Tarsi mane kviestų... Nors prieš akis buvo daug nežinios ir nerimo, nebuvo jokios rimtos priežasties to nedaryti. Kodėl ne mes ir kodėl ne dabar?.. Pirmiausia žiūrėjau įvairiausių laidų apie globą ir įvaikinimą įrašus lietuvių, prancūzų kalbomis. Skaičiau tos srities literatūrą. Kalbėdavomės apie tai su vyru ir jis mano mintims pritarė. Galop į daugelį mums rūpimų klausimų atsakė VšĮ „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ globos centro darbuotojai, kurie pravedė ir GIMK programos mokymus. Kai atėjo laikas atsakyti į klausimą, kam esame pasiruošę atverti namų ir širdžių duris, supratome, kad vaiko lytis mums nesvarbi, o dėl vaiko amžiaus apsisprendėme, kad jis būtų mokyklinukas. Tokio amžiaus vaikai jau turi mažiau galimybių susirasti šeimą. To pakako mūsų apsisprendimui. Įsivaizdavome, kad sunkumai, su kuriais susidursime, bus vaiko užsisklendimas savyje, baikštumas, nekalbumas, drovumas. Taip ir buvo… tik pirmomis minutėmis, o paskui – viskas priešingai: ištisinis kalbėjimas nesvarbu apie ką ir sunkiai suvaldoma energija, neretai su skaudžiomis pasekmėmis, kurios greitai pamirštamos. Ir vėl, ir vėl iš pradžių… Kai susitikome, Jonukui buvo 8-eri. Sutapo, kad jis buvo vienmetis su mano klasės mokinukais. Šitaip tapau ne tik jo mama, globėja, bet ir jo mokytoja. Ar pamenate pirmas dienas, mėnesius su globojamu vaiku? Su kokiais iššūkiais, emocijomis, problemomis susidūrėte? Antanas: Pirmiausia maloniai nustebino globos įstaigos, kurioje susipažinome su Jonuku vadovė, darbuotojai, jauki aplinka. Pajutome jų nuoširdų rūpestį ir meilę globotiniams. Kiek vėliau dar supratom, kad būtent ten Jonukas pradėjo mokytis higienos pagrindų, laikytis švaros ir tvarkos, mandagumo, elgesio valgant prie stalo. Tik ten Jonukas pradėjo nuosekliau mokytis, nors į globos įstaigą atvyko jau pradėjęs antrą klasę. Per pirmuosius pasimatymus labiau tyrinėjome vienas kitą, noras likti drauge atsirado ne iškart. Pajutęs, kad susitikimas greitai baigsis, Jonukas net neatsisveikinęs nubėgdavo žaisti su kitais vaikais. Tikriausiai norėjo išvengti skaudaus, dviprasmiško išsiskyrimo momento. Po truputį pratinomės bendrauti per savaitgalinius susitikimus, smagiai kartu iškylavome gamtoje, pažinome Vilnių. Kai parsivežėme jį į savo namus pasisvečiuoti, didžiausias įspūdis vaikui buvo vonia (tokio daikto jis nebuvo matęs), net į tuščią norėjo lipti. Iškart prileidome vandens ir vaikas krykštaudamas iš laimės vonioje žaidė. Dar ne kartą stebėjomės elgesiu, kuris šiaip būdingas daug jaunesniam vaikui. Manėme, kad vaikui geriausia palaipsniui pratintis prie naujų globėjų, tačiau greitai supratome, kad tokia tarpinė padėtis – ne į gera. Vieną vakarą Jonukas susirietė ant sofos skųsdamasis, kad skauda pilvą. Buvome kartu išsikepę picą, bet jis nevalgė. Sunerimome dėl sveikatos, gal maistas buvo netinkamas? Tik gerokai vėliau Jonukas pasisakė, kad tada labai nenorėjo važiuoti atgal į globos įstaigą. Iki šiol prisimena, kaip tąkart masažavome jam pilvelį. Kreipėmės dėl nuolatinės globos, kelis kartus parsivežėme svečiavimuisi su nakvyne ir prieš šv. Kalėdas Jonukas jau buvo mūsų namiškis. Pradžioje vaikas mus vadino vardais (taip jam prisistatėme), bet dar per pirmąjį susitikimą Linutė išgirdo tiesų klausimą „ar Jūs būsite mano mama?“. Neskatinome kitaip į mus kreiptis, bet po kelių savaičių jau aidėjo „mamyte“, „tėti“. Kaip bemėginome aiškinti apie globą, kad jis ir toliau gali bendrauti su savo biologine mama (viltis susitikti neišsipildė), tai Jonukui nebuvo priimtina. Tokie pokalbiai vis dažniau baigdavosi klausimu „kada mane įvaikinsite?“. Kaip sekasi dabar su globojamu vaiku? Su kokiu visuomenės požiūriu susiduriate globodami vaiką? Lina: Su Jonuku sekasi kaip ir su visais vaikais, o tai reiškia, kad būna visko. Būna dienų, kai vyrauja ramybė, saugi rutina, džiaugsmai ir atradimai. Džiaugiamės vienas kito artumu, augimu. Tuomet Jonukas būna patenkintas savimi, žodžiu save drąsina ir skatina juo didžiuotis – „matai, koks šaunuolis tavo vaikas“, nori būti nuolat myluojamas, apkabinamas. Tačiau būna dienų, kai praeities šešėliai apniaukia mūsų padangę. Tuomet atsikartoja seni įpročiai, bendravimo būdas, po to – apgailestavimai ir ašaros... Bet vis rečiau ir nebe taip intensyviai… Po truputį auginame savivertę, prieraišumo ir saugumo jausmus. Kalbant apie visuomenės požiūrį, iš tikro patyrėme tik teigiamus dalykus. Mus labai palaiko, paskatina ir drąsina klasės, visos mokyklos bendruomenė. Taip pat draugiškumo, palaikymo sulaukiame gydymo, papildomo ugdymo įstaigose. Jonukas kieme turi nemažai draugų. Kartais jis ir pats paatvirauja jiems apie tai, kad yra globotinis, papasakoja apie ankstesnį gyvenimą globos įstaigoje. Atrodo, kad jo tai netrikdo. Kaip manote, ar svarbu palaikyti globojamo vaiko ryšius su artimaisiais? Lina: Mes nuo pat pradžių buvome nusiteikę bendrauti su biologine Jonuko šeima. Tačiau realiais veiksmais jo mamos pareikštas noras bendrauti taip ir nepavirto. Pradžioje Jonukui buvo labai svarbu išsipasakoti apie namus, kuriuose gimė, apie biologinę šeimą. Pasakodavo daug, smulkiai, ypatingai liūdnus ir skaudžius dalykus. Vėliau pasakodavo rečiau, bet jau kitaip nusiteikęs ir sakydavo: „Sėskis, mamyte, aš tau dabar noriu papasakoti. Bet pasakosiu gražius dalykus.“ O gražių dalykų galima rasti visada... Apie lakstymą lietuje, apie turėtus šuniukus, statytą lentų namelį, gražius saulėlydžius, turėtą dviratuką. Skatiname išlaikyti vaiko prisiminimus, kurie padeda ir padės atrasti save tiek istorijoje, tiek geografinėje erdvėje, padės suprasti save. Gaila, kad Jonukas visiškai neturi ankstyvosios savo vaikystės nuotraukų. Jam to labai trūksta, todėl pirmojo mūsų kartu švęsto gimtadienio proga padovanojome nuotraukų albumą iš dabartinio jo gyvenimo etapo. Albumą pildome ir pildysime gražiais, prasmingais, linksmais įspūdžiais, tarsi atlygindami už tuos išplėštus vaikystės puslapius. Daugiau pildome gyvenimą, nei albumą, bet Jonukui albumas yra labai svarbus liudininkas. Jį vaikas mėgsta vartyti ir vienas, bet dažnai kviečiasi ką nors prisėsti greta. Besidalinant šia mūsų istorija įvyko šis tas svarbaus ne tik mums, bet ir visiems mūsų artimiesiems – Jonukas teisiškai tapo mūsų įsūniu. Be abejo, iki tvirto apsisprendimo praėjome ilgą kelią, pilną įvairiausių jausmų, svarstymų. Šiandien viskas dar šviežia, savotiškai nauja, mes – tarsi nauja šeima… Vėl apie daug ką su Jonuku kalbame, vertiname, svarstome. Jis sako: „Manau, kad mano mama turėtų džiaugtis, sužinojusi, kad mane įvaikinot“. Kiek nustembu ir klausiu kodėl. „Nors visko nutikdavo, bet ji mane gindavo, kai kas nors norėdavo mane mušti. Ji vis tiek manimi rūpinosi.“ Ir tai tiesa… rūpinosi, kaip suprato, sugebėjo. Biologinei Jonuko šeimai nuoširdžiai linkime išsikapstyti iš savo bėdų, išsigydyti skaudulius. Nenorime spėlioti, kas bus, bet galbūt susitiksime kitu laiku, naujomis ir saugiomis aplinkybėmis. Kuo galėtumėte pasidžiaugti globodami vaiką? Kur kreipiatės prireikus pagalbos? Ar bendraujate su kitomis globėjų šeimomis? Antanas: Džiaugsmo šaltinių yra daug, būna sunku, kai juos pamiršti. Pirmiausia labai džiaugiuosi savo žmona, kuri šiame kelyje yra išmintinga vadovė. Ji turi ne vienų metų darbo su įvairiausiais, netgi vadinamais „sunkiais“ vaikais, patirties. Todėl pasitikiu ir priimu jos mintis, patarimus. Mūsų šeimos kasdienybė prisipildė labai prasmingų rūpesčių, iš naujo permąstome ir savo anksčiau padarytus pasirinkimus, nuostatas, tėvų ir senelių įdiegtas bei pačių atrastas vertybes. Vis dažniau džiaugiuosi valandėlėmis, kai su Jonuku kalbamės apie tai, kas gyvenime yra svarbiausia, dalinamės nuomonėmis apie vieną ar kitą žmogaus poelgį, stebime gamtą ir svarstome apie joje slypinčią išmintį; kai galime kartu tiesiog šnekučiuotis, meistrauti ar pramogauti; kai jis darosi savarankiškesnis ir jam galime patikėti nedidelius įpareigojimus. Džiugu, kad Jonukas tampa vis dėmesingesnis žmonėms ir aplinkai, nes pradžioje jautėme ryškų jo norą įsiteikti bet kuriam sutiktajam, po to staiga virstantį abejingumu, nepasitikėjimu visu tuo, ką jam aiškina, pataria suaugusieji. Taip pat džiaugiamės, kad Jonuko emocijos nebeįsisiūbuoja iki kraštutinumų ir destrukcijos, jis jau sugeba nusiraminti, suvaldyti pyktį ar liūdesį dėl nesėkmės. Kad visa tai pasiektumėm, reikėjo ir profesionalios pagalbos. Ją mums nuolatos teikia VšĮ „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ globos centro atsidavę ir kompetentingi specialistai, pasirengę padėti ir po darbo valandų, ir netgi savaitgaliais. Bendravimui su kitomis globėjų šeimomis tarpininkauja taip pat globos centras, esame vienos iš savipagalbos grupių nariai. Joje dalindamiesi patirtimi daug ką permąstome, situacijas pamatome kitu kampu, taip neretai net patys rasdami sprendimus. Labai svarbus ir bendraminčių palaikymas. Mūsų diskusijas išmintingai veda psichologė Deimantė. Ką galėtumėte patarti, palinkėti asmenims, svarstantiems apie globą ir jau globojantiems? Antanas: Šias eilutes skaitantiems linkiu patirti laiko prasmę. Santykiuose su sužeistais vaikais kelias turi būti ilgas ir nuoseklus. Kitu atveju, jei norėtume kažko iškart ir tobulai, susikurtume sau nesėkmes. To mokome Jonuką, bet ir patiems mums pravartu tai įsidėmėti. Neprarasti orientyrų ir praeityje – nuo ko pradėjome, ir ateityje – kur link einame. Lina: Svarstantiems apie globą ir jau globojantiems linkiu drąsos. Globa yra reikalinga ir labai prasminga, o jei yra tikrų kliūčių, dėl kurių kol kas negalite globoti vaiko – nereikėtų jų ignoruoti, o pirmiausia – jas pašalinti. Linkiu neturėti per didelių lūkesčių, leisti vaikui augti savo tempu, palaipsniui ir kantriai gydyti jo praeities žaizdas. Išbandymų yra ir bus, bet patirsite ir dėkingumo, ir abipusio džiaugsmo akimirkų....
Jautri klaipėdiečių istorija: kaip pacientė tapo dukra arba kaip santykis gydo
Inesa ir Valentinas – klaipėdiečiai. Nei savų, nei globotinių šiuo metu neplanavusi šeima dabar džiaugiasi jaukiu šurmuliu – trimis vaikais. Kamilė ir Gustas atkeliavo iš pirmosios Valentino santuokos, kai jų mama išvyko į užsienį ir paliko juos seneliams, o Kristina – septyniolikmetė globotinė, anksčiau buvusi psichoterapeute dirbančios Inesos pacientė. Kai pirmą kartą susitiko, ji nemokėjo bendrauti Valentinas dirba gamybos vadovu, jo komanda gamina aliuminio konstrukcijas. Laisvalaikiu mėgdavo žaisti šratasvydį, miškuose ar apleistose teritorijose imituodavo karinius scenarijus su bendraminčiais. Inesa – psichologė psichoterapeutė, dirbanti ligoninėje, klinikoje ir konsultuojanti privačiai. Laisvalaikiui daug laiko nelieka, tačiau kai gali, mėgsta keliauti su šeima, lankyti naujas vietas, fotografuoti. Šiuo metu taupo pinigus didesniam automobiliui, kur galėtų susisodinti visus vaikus, kad vykstant į ilgesnes keliones jų pečiai nesiliestų labai stipriai. Globotinė Kristina laisvalaikiu labiausiai mėgsta groti pianinu, ji pati susitaupė pinigų šiam instrumentui ir kasdien praleidžia bent pusvalandį grodama iš natų. Mergina džiaugiasi, kad Inesa jai atspausdina natų. Taip pat daug piešia, šiuo metu kuria animacijas. Be to, neseniai išmoko gaminti čili sriubą, gali padaryti visai šeimai. Jaunesni vaikai padeda pjaustydami produktus. „Kristina buvo mano pacientė. Aš dirbu Klaipėdos respublikinės ligoninės vaikų psichiatrijos skyriuje. Prieš ketverius metus ji atvyko pas mus į skyrių. Pirmo susitikimo metu Kristina žiūrėjo į mane labai piktu žvilgsniu, visa priešiška, gynybiška. Tuo metu trylikametė labai nepasitikėjo žmonėmis. Jai reiškėsi simptomai, kurie buvo tinkami bet kokiai ligai. Ji tiesiog nemokėjo bendrauti. Kristinos atvejį išgyvenau ir emociškai, ir profesiškai. Ir tik vėliau supratome, kad mergaitės elgesyje atsispindi aplinkos, kurioje ji auga, padariniai. Tuo metu ji gyveno su savo mama“, – pasakoja Inesa. Klaipėdos respublikinės ligoninė buvo pirmoji įstaiga, kuri kreipėsi į vaikų teises. Kartu su gydytoja buvo priimtas sprendimas, nes buvo matoma, kad mamos auklėjimas, charakteris, kalbos, elgesys veikia vaiko emocinę būseną ir psichiką neigiamai. Pajutau, kad norėčiau padėti mergaitei daugiau Globėja pasakoja, kad susitikimų metu su Kristina užmezgė labai stiprų emocinį ryšį. „Dėjau dideles pastangas, kad padėčiau vaikui, o paskui atsitiko labai keistas dalykas, kuris man buvo nebūdingas. Man iš tikrųjų pradėjo rūpėti Kristina. Ir aš labai kentėjau dėl to, nes šiaip iš profesinės etikos taip negali būt. Parėjusi namo kankinausi, nesupratau, kas vyksta su manimi, kodėl tas atvejis man toks svarbus. Ir tada pajutau, kad norėčiau padėti tai mergaitei daugiau negu profesionaliai“, – pasakoja Inesa. Taip moteriai kilo mintys tiesiog pasakyti, kad gali ją paimti. Ligoninės personalas dalyvavo visuose vaiko teisių posėdžiuose ir niekas nenorėjo mergaitės. Niekas iš giminaičių nenorėjo prisiimti atsakomybės. „Tuo metu būtų užtekę žodžių, kad „aš galiu“, bet tiesiog neišsprūdo man tie žodžiai. Tai atrodė ypač didelė atsakomybė ir nebuvau tikra, ar galėsiu tai padaryti. Labai nepasitikėjau tuo metu savimi“, – pasakoja Inesa. Po vaiko teisių posėdžių Kristina trumpam apsigyveno globos namuose, tačiau toje aplinkoje nepritapo ir grįžo pas mamą. Po pirmojo susitikimo jau buvo praėję metai. Jiedvi su Inesa palaikė ryšį, nors labai retai, bet susitikdavo mieste, kalbėdavosi. „Aš mačiau, kad jai nėra gerai.“ – dalijasi globėja. Nuolatinis Inesos rūpestis ir kančios dėl Kristinos gerovės iš darbo aplinkos persikėlė į namus, ji pasakodavo savo vyrui apie šį atvejį. Valentinas pasiūlė pakviesti Kristiną drauge atšvęsti Velykas. „Aš visada vyrui pasakojau, kaip jaučiuosi ir kad yra mergaitė, kuri man kelia jausmus. Paklausiau, kas būtų, jeigu ją pasiimtumėm? Ir jis atsakė „gerai“, bet tuomet aš neišdrįsau, viskas kaip ir praėjo… Kai Kristina atvyko Velykoms, tai buvo Valentino idėja ją pasiimti globoti, o ne mano. Jisai sakė: „Tai darom“, tuomet man buvo daugiau baimės negu jam. Aš būčiau dar pabijojusi, jeigu vyras nebūtų palaikęs ir priėmęs šito sprendimo“, – pasakoja Inesa. Po viešnagės per Velykas norėjo pasilikti Po Velykų Kristina nebenorėjo išvažiuoti – ji prisipažino, kad jai čia yra ramu, gera, jauku, malonu. Šeima bandė tartis su paauglės mama, kad leistų vasarą praleisti pas juos neoficialiai, suteikti jai ramų prieglobstį. Kristina jau nebebuvo Inesos pacientė – jos bendravo kaip draugės. Pasak globotinės, per Velykas buvo baisu, nes ji buvo vienintelis svetimas žmogus. „Man pasiūlė pernakvoti ir aš sutikau. Visada norėjau likti“, – pasakoja Kristina. Jos mama dažnai keisdavo nuomonę, tai leisdavo, tai neleisdavo svečiuotis. Drausdavo susitikti. Inesa suprato, kad dėl to gali iškilti problemų, nerimavo, kad Kristinos mama gali iškviesti policiją. Tuomet kilo mintis mergaitės globą perimti teisiškai. Kristina pati kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, papasakojo savo šeimos situaciją ir prasidėjo procesas. Tuomet Inesa ir Valentinas paėmė Kristiną laikinai globai savo namuose. Jai tuomet buvo penkiolika. Kristina gyveno pas Inesą ir Valentiną nuo Velykų, pora globėjams skirtus mokymus pradėjo lankyti tų pačių metų spalį. „Iš pradžių buvo neįprastas šeiminis gyvenimas. Anksčiau visai nebendraudavau nei su mama, nei su močiute. Jos ateidavo nebent kvaršint man galvos tikrąja to žodžio prasme“, –pirmuosius gyvenimo globėjų šeimoje įspūdžius prisimena Kristina. Kai sukuri ryšį – pajunti pilnatvės jausmą Pasak globėjos, Kristinai išties buvo sunku suprasti, kaip funkcionuoja šeima, ji visiškai nesuprato, ką reiškia tėvai, koks yra tėvo vaidmuo. „Ji laikė mus draugais. Kad ir kaip norėtųsi būti jos drauge – jai labiau reikia tėvų. Mūsų draugystę teko sumažinti, kartais būti blogiukais, kontroliuojančiais, nustatančiais ribas. Sunkiausia buvo tą santykį pakeisti. Padėti jai suprasti, ką daro tėvai, kaip jie turi elgtis. Kad mes baudžiam ar pykstam ne dėl to, kad nemylim. Jai buvo labai sunku suprasti tai, ji bijojo konflikto, o mes tokie karštakošiai su vyru esam, emocionalūs. Lyg ir nenori bartis, bet matai prasmę, tokie dviprasmiški jausmai“, – šypsosi Inesa. Iš pat pradžių globėjai bandė auklėti Kristiną griežtai, nes tarpusavio vertybės labai neatitiko. Bet vėliau nusprendė daug ką palikti savieigai ir daugiau mylėti bei rūpintis globotine. Globėja prisipažįsta, kad puikių konsultacijų ir įžvalgų suteikė globėjams skirti GIMK mokymai. „Mes patys pradėjome keisti požiūrį, elgesį, atpažinome savo klaidas. Tikrai jų darėme ir vis dar darome, aišku, bet tuo metu labai padėjo. Labai padėjo ir padeda globos koordinatorė, kuri atsako į visus mums rūpimus klausimus“, – tikina Inesa. Paklausta, ką patartų pamąstantiems apie globą, ji atsako: „Kai matai rezultatą, sukuri ryšį – pajunti pilnatvės jausmą. Pradžia visada yra sunki, nes kiekvienam vaikui atėjus į šeimą reikia sukurti ryšį. Tai yra natūralu net su naujagimiu. Sukūręs ryšį, gauni atgalinį ryšį. Tuomet būna labai gera ir vaikui, ir tėvams. Raginu nedvejoti ir daryti, negalvojant apie baimes, kas gali nutikti blogiausia, nes meilės santykyje daug pokyčių įvyksta natūraliai.“ ...
Globėjai: „Nemanyk, kad tave mažiau mylėsime“
„Žmonės, darykite gerus darbus, nebijokite iššūkių – viskas tikrai atsipirks!“ – sako Nijolė Grudžinskienė, kartu su vyru Adolfu prieš 18 metų pasiėmusi globoti mamos neprižiūrėtą ir paliktą berniuką. Luko globa ir nesibaigiančios išdaigos šeimai kainavo daug nervų, sveikatos, kurį laiką globos teko atsisakyti, bet vyras su žmona berniuko vieno niekada nepaliko – lankė, galiausiai susigrąžino pas save. „Jei ne jie, nežinočiau, kas yra tikra šeima“, – priduria Lukas. Grudžinskai mus pasitinka labai šiltai. Tai nuostabūs žmonės, kurie savo meile nusprendė sušildyti dar vieno vaiko – ne biologinio – širdį. Lukas, žinodamas savo tikrosios mamos istoriją ir augdamas globėjų šeimoje, suprato, kaip jam pasisekė, kad šalia turi tokius atsidavusius ir mylinčius žmones. Nors iškęsti jiems visiems teko labai daug… Ištiesta pagalbos ranka Nijolė ilgus metus praleido scenoje: dainavo įvairiuose folkloro ansambliuose, turėjo teatrą, kūrė scenarijus, vedė renginius. Šešerius metus dirbo ir pedagoginį darbą Kuršėnų Daugėlių vidurinėje mokykloje. Ten ir susipažino su Luko mama. „Į mokyklą ateidavo daug vaikų namų gyventojų. Viena mergaitė mane vadindavo ne mokytoja, o teta. Ji guodėsi, kad yra vieniša, mama kalėjime, močiutė mirusi, kad neturi jokios atramos gyvenime, laukia mamos išeinant iš kalėjimo“, – prisimena pašnekovė. Mamai išėjus į laisvę, mergaitė gavo leidimą vykti pas ją į Joniškį atostogų, tačiau grįžusios 17-metės elgesys pasikeitė. „Žiūriu, kad vaikšto nepakeldama akių, apsiverkusi. Įspraudžiau į kampą ir pradėjau teirautis. Pasirodo, tapo nėščia“, – mena Nijolė. Po gimdymo vaikų namų direktorė Nijolės paklausė, ar jie negalėtų kurį laiką priimti mergaitės su kūdikiu savo sodyboje, kur anuomet gyveno, nes, išsiuntus ją pas mamą, laukia pražūtis. Pasitarę Grudžinskai priėmė sprendimą – išties pagalbos ranką. „Kaip galėjome, taip stengėmės ją globoti. Bet matėme, kad niekas neišeina...“ – tikina pašnekovė. Mažąjį Luką daugiausia prižiūrėjo Nijolė, o mama ėmė lakstyti savais reikalais, vaiku nesirūpino. Kurį laiką dar turėjo teisę jį lankyti, matytis, bet greitai prarado ir ją. Sulaukusi pilnametystės, metukų neturintį berniuką vėl pasiėmė pas save, tačiau, pasak Nijolės, situacija buvo apverktina. Nuvykusi jų aplankyti į surastą butuką, pamatė Luką murziną, alkaną, sergantį. Dar vėliau mergina su vaiku ir nauju draugu išsikraustė kitur ir su Nijole nebebendravo. Tada moterį aplankė pranašiškas sapnas: ji ėmė klausti merginos, kur paliko Luką, o ši šypsodamasi tarė – ten, kur visada buvo. Pasirodo, mergina išties vaiką paliko vienai daugiavaikei šeimai Bubiuose, tepasakiusi, kad vyksta į Šiaulius susitvarkyti dokumentų. „O pati dingo su vyriškiu į užsienį“, – tikrąją priežastį atskleidžia globėja. Mama nebepasirodė Mažytį Luką globos namuose Nijolė ėmė lankyti, o jis prisiglausdavo, apsikabindavo, nenorėdamas paleisti. Galų gale per vasarą Grudžinskai nutarė berniuką pasiimti savo globon. Rugpjūtį grįžus mamai, rudenį įvyko teismas, ji pripažino padariusi klaidą ir meldė Nijolės, kad su vyru kelerius metus paglobotų jos sūnų. Teisėja jiems paskyrė penkerius metus globos. „Po teismo ji buvo atvykusi tik kartą, nors buvau palikusi ir telefono numerį, ir prašiusi, kad aplankytų, bendrautų su vaiku… Niekada neatvyko. Iki šiandien“, – sako globėja. Tiesa, kartą susisiekti su Luko mama pavyko, bet atsakymas buvo skaudus: matyti pirmojo vaiko neleidžia vyras, nieko nenori žinoti apie jos praeitį. Taip mažytis berniukas liko Grudžinskų namuose. Po penkerių metų vyko dar vienas teismas, po kurio berniuko globa buvo pratęsta. Nuo Luko globėjai šios istorijos niekada neslėpė. Dabar jau 18-metis vaikinas sako, kad susitikti gal ir norėtų, bet tik iš įdomumo. „Pažiūrėti, koks tai žmogus. Bet iš tikrųjų… Kam to reikia? Tiek metų nebuvo, o dabar atsirastų… Įdomumo dėlei gal ir norėčiau susitikti, bet bendrauti – ne. Pamiršo, kiekvienas išėjome skirtingais keliais ir viskas“, – sako Lukas. Vargas dėl sveikatos ir išdaigų Kadangi Nijolė su vyru gyveno kaime, aplinkiniai vieni kitus pažinojo, aptarinėjo gyvenimus. Nenuostabu, kad replikų jiedu sulaukdavo įvairių. Labiausiai skaudino kalbos apie globą neva dėl finansų, t. y. pinigų už berniuko globą, nors pinigų Grudžinskai niekada nestokojo. Bet šeimai, auginusiai dvi dukras, teko rimtas iššūkis – Lukas turėjo daug ligų, buvo nustatyti ir vystymosi sutrikimai, jis labai daug sirgo, į darželį beveik nėjo. „Ligų buvo galybė“, – pamena pašnekovė ir vardija: virškinimo sistemos sutrikimai, alergijos, besikartojanti sloga, staiga sukylanti temperatūra, bronchų astma… Negana to, po trejų metų išaiškėjo, kad vaikas turi emocijų ir elgesio sutrikimų, lėtai vystėsi raida. Iki trejų metų Lukas visiškai nekalbėjo. Teko kreiptis pagalbos į psichologus, bandyti kitas priemones, bet, anot Nijolės, labiausiai padėjo dainelės ir pasakos. Jei ne ligos, tai išdaigos Grudžinskams neleido atsipalaiduoti. „Negalima buvo paleisti nė minutei“, – dabar šypsosi globėja. Mažytis Lukas prikrėsdavo tiek eibių, kad šeima negalėdavo nė nusisukti – tai jis staiga dingdavo, tai sugalvodavo kokių nors šunybių. „Kartą jau ir į policiją norėjau kreiptis, nes nėra vaiko… Visus Pavenčius apėjau, visur ieškojau, o jis grįžta iš kaimo ir sako, kad ėjo padėti kaimynui bulvių rinkti. Kai būdavo ligoninėje, kol temperatūra aukšta, gulėdavo silpnas, tik ji nukrenta – viskas, jis ligoninėje dingsta. Parduotuvėse mėtydavo viską iš lentynų… Dabar juokinga, bet tuomet kokias apkalbas reikėjo ištverti...“ – pasakoja Nijolė, pripažindama, kad rankos sviro dažnai. Penkerių metukų Lukas buvo stebimas Vilniuje esančiame Vaiko raidos centre. Nijolė dabar mena tiesiai šviesiai ištartus gydytojų žodžius: „Atsisakykite, nes jūs neįveiksite: įgimta depresija, ryškus elgesio ir emocijų sutrikimas su autizmo elementais.“ Nijolė tąsyk išėjo su vaiku verkdama, bet mintyse sau kartojo: „Ne! Jokiu būdu jo neatsisakysime!“ Kone visas rūpestis vaiku teko Nijolei, nes bendrovėje vyr. energetiku dirbęs Adolfas namo grįždavo po ilgų darbo valandų. O Lukui jo dėmesio taip reikėjo. Laukdavo prie lango grįžtančio ir sakydavo: „Teti, teti...“ Kartą tėčio nupirktą žaislinį džipą Nijolės akivaizdoje su plaktuku sudaužė. Bet moteris suprato – jam reikia ne mašinos, o tėčio. Tąsyk Nijolė suvokė, kad ne drausti ir barti reikia vaikus, o kalbėtis ir aiškintis priežastį. Tai galioja ir globėjams, ir tėvams. Grąžino į vaikų namus Nijolė atvirai sako, kad nuolatinė įtampa ir rūpestis berniuku turėjo pasekmių. Juolab kad ir mokykloje Lukas mokėsi prastai, bėgdavo iš pamokų, krėsdavo šunybių, o ji dažnai mindavo mokyklos slenkstį. Berniukui susirgus ir ilgai nėjus į mokyklą, mokytoja nėkart nepasiteiravo, kaip jis laikosi. Nijolė sako, kad toks buvo požiūris į globojamus vaikus. Buvo svarstyta jį siųsti į Švėkšną arba į internatą, kur mokosi atsiliekantys vaikai. Bet Luko verbaliniai gebėjimai globėjų dėka buvo gerai išugdyti, todėl pagal kriterijus į tą mokyklą negalėjo patekti. Liko kryžkelė: arba Švėkšna, arba kartojamas pirmos klasės kursas. „Atsidūrėme beviltiškoje situacijoje ir palūžau. Jaučiau dusulį, kankino širdies skausmai, teko gultis į ligoninę. Vėliau išsiderino ir nervų sistema...“ – prisipažįsta Nijolė. Tuosyk moteris rimtai ėmė galvoti apie ateitį ir savo sprendimą globoti Luką: „Aš maniau, kad, būdama tokios būklės, neturiu teisės naudotis valstybės išmoka ir tinkamai nesirūpinti vaiku.“ Tuomet prasidėjo tamsusis periodas: įsikišę vaiko teisių specialistai liepė atsisakyti globos, nes kito kelio neva nėra. „Neleido nei pagalvoti, nei pasiūlė metų pertrauką nuo globos, kol atsigausiu. Tik paskui sužinojau, kad tokia teisė galėjo būti. Galėjo pasiūlyti man pailsėti metus. Bet liepė atsisakyti ir viskas. Griežtai“, – mena Nijolė. 8-metis Lukas tada atsidūrė vaikų globos namuose. Moteriai buvo pažadėta, kad berniukas bus gerai prižiūrimas, mokysis, nes pirmame aukšte buvo internatinė mokykla, o antrame – vaikų globos namai. Bet tai buvo taip toli nuo tiesos… „Patekome į tokią skylę...“ Pats Lukas, nuo to laiko vaikų globos namuose praleidęs 6 metus, nenori nė prisiminti to laikotarpio „Patys suprantate, kaip juose yra. Pakliuvus ten, gyvenimo kaip ir nebėra. Tų vaikų namų bendruomenė buvo tragiška. Tik retkarčiais būdavo normalūs auklėtojai, kurie ateidavo. Kalbant apie gydymą, išvis kosmosas. Jei tu turi 39 laipsnius temperatūros, vis tiek eini į mokyklą…“ – karčią patirtį, iš mylinčių globėjų šeimos patekus į vaikų namus, pasakoja vaikinas. O Nijolė kiekvieną savaitgalį vykdavo jo aplankyti ir parsivežti namo į Papilę. Savaitgaliais, per atostogas visa šeima kartu vykdavo prie jūros, keliaudavo, leisdavo Luką į stovyklas. „Ten buvo ne ugdymas, ten buvo vien draudimai. Tapau nepageidaujamu asmeniu, nes vykdavau kiekvieną penktadienį. Stebėjau ir mačiau visą situaciją. Buvau pakraupusi ir galvojau, kaip tą vaiką iš ten reiks ištraukti. Ten nebuvo jokio rūpesčio sveikata. Ten buvo tiesiog vaikų muštras“, – atskleidžia pašnekovė. Galiausiai Nijolė parašė prašymą vaiko teisių specialistams, kad padarytų bendrą susitikimą, ir išklojo, kaip tuose vaikų namuose elgiamasi, kokia apgailėtina situacija. Išimties tvarka teisėja leido vėl savo globon pasiimti Luką, tik globėju oficialiai šįsyk paskyrė ne Nijolę, o vyrą. Grįžęs pas globėjus, Lukas pasakė: „Mama, jei ne tie vaikų namai, aš gal ir nebūčiau supratęs, ką reiškia turėti šeimą...“ Išties žodis „šeima“ čia labai stiprus, mat dėl Luko gerovės po 30 metų Papilėje Grudžinskai persikėlė į Šiaulius, kad vaikinas galėtų mokytis Šiaulių profesinio rengimo centre, baigęs 10 klasių. „Esame patenkinti ir mes, ir jis. Mokosi Statybos skyriuje apipavidalintojo specialybės. Pasiekimais irgi skųstis negalime. Aš jam buvau sakiusi, kad mieste bus kitoks požiūris į vaikus“, – tikina Nijolė. Be to, dabar Lukas mokosi ir vairuoti. Globoti verta, nors pagalbos sulaukiama per mažai Nepaisant didžiulių iššūkių, pasiėmus globoti vaiką, Nijolė užtikrinta – tai verta visų pastangų: „Yra be galo daug iššūkių, sunkumų, tai atima daug sveikatos, bet yra verta ir teisinga paimti globoti ir auginti vaiką.“ Visgi, pasak jos, apie globą reikia kalbėti garsiau, nes yra daug nutylimų niuansų. Išmokos, anot jos, juokingai mažos. „Kaip už tuos gaunamus 300 eurų išlaikyti vaiką? Gerai, berniukui yra mažiau poreikių, o mergaitėms?.. Juokinga suma yra ir našlaičių įsikūrimo – 2 800 eurų. Nieko už juos nenupirksi… Kai kas jų net atsisako, nes tai pasityčiojimas. Kaip gyventi, kaip susikurti savarankišką gyvenimą vaikui, išėjusiam iš vaikų globos namų ir neturinčiam jokio pamato?“ – sistema piktinasi Nijolė. Laimei, Lukas turi atsvarą – savo globėjus, bet kiek yra tokių, kurie tiesiog paleidžiami į gyvenimą be jokio paruošimo, be pinigų vertės žinojimo… „Aš esu už tai, kad turėtų būti plačiau ir daugiau apie tai kalbama. Nei institucijos, nei socialinės apsaugos ir darbo ministrė nekalba apie pokyčius. Pensijas didina, algas kelia, bet globa yra tokia sustingusi… Yra dėmesio globėjams, globai, bet realios pagalbos nėra“, – teigia pašnekovė. Tačiau Nijolė įsitikinusi – globoti vaikų nereikia bijoti. Tai atsiperka. „Ateina tas amžius, kai įkopi į septintą dešimtį ir pradedi atversti savo gyvenimą. Kelionės ir visa kita taip nublanksta, kad iškeli klausimą: ką aš padariau dėl visuomenės, ką palikau po savęs? Rūpintis savais šeimos nariais yra natūralu, tai prigimtinis dalykas. Bet ką aš galiu padaryti dėl visuomenės, kad ji būtų geresnė? Padovanoti žmogui gyvenimą yra pats geriausias tikslas“, – nuoširdžiai kalba moteris. Ji labai džiaugiasi, kad jos ir vyro pastangos atsipirko ir Lukas, turėjęs tiek sveikatos ir raidos sutrikimų, dabar turi tvirtą pamatą po kojomis. „Genetika turi labai daug įtakos, bet tu, pasiėmęs vaiką globoti, turi rasti atsvarą tam genetiniam paveldui. Turi paruošti žmogų, asmenybę, padėti jam taip, kad turėtų galimybę rinktis. Aš dabar Lukui sakau: nemanyk, kad mes tave mažiau mylėsime, jei turėsi mašiną, namus ir būsi visuomenėje žinomas arba atsidursi kalėjime. Nemanyk, kad mažiau mylėsime vienu ar kitu atveju, tiesiog mums bus arba malonumas didesnis, arba širdgėla didesnė. Meilė nuo to nedils, nenyks“, – šiltai kalba pašnekovė....