Globos istorijos
Jautri klaipėdiečių istorija: kaip pacientė tapo dukra arba kaip santykis gydo
Inesa ir Valentinas – klaipėdiečiai. Nei savų, nei globotinių šiuo metu neplanavusi šeima dabar džiaugiasi jaukiu šurmuliu – trimis vaikais. Kamilė ir Gustas atkeliavo iš pirmosios Valentino santuokos, kai jų mama išvyko į užsienį ir paliko juos seneliams, o Kristina – septyniolikmetė globotinė, anksčiau buvusi psichoterapeute dirbančios Inesos pacientė. Kai pirmą kartą susitiko, ji nemokėjo bendrauti Valentinas dirba gamybos vadovu, jo komanda gamina aliuminio konstrukcijas. Laisvalaikiu mėgdavo žaisti šratasvydį, miškuose ar apleistose teritorijose imituodavo karinius scenarijus su bendraminčiais. Inesa – psichologė psichoterapeutė, dirbanti ligoninėje, klinikoje ir konsultuojanti privačiai. Laisvalaikiui daug laiko nelieka, tačiau kai gali, mėgsta keliauti su šeima, lankyti naujas vietas, fotografuoti. Šiuo metu taupo pinigus didesniam automobiliui, kur galėtų susisodinti visus vaikus, kad vykstant į ilgesnes keliones jų pečiai nesiliestų labai stipriai. Globotinė Kristina laisvalaikiu labiausiai mėgsta groti pianinu, ji pati susitaupė pinigų šiam instrumentui ir kasdien praleidžia bent pusvalandį grodama iš natų. Mergina džiaugiasi, kad Inesa jai atspausdina natų. Taip pat daug piešia, šiuo metu kuria animacijas. Be to, neseniai išmoko gaminti čili sriubą, gali padaryti visai šeimai. Jaunesni vaikai padeda pjaustydami produktus. „Kristina buvo mano pacientė. Aš dirbu Klaipėdos respublikinės ligoninės vaikų psichiatrijos skyriuje. Prieš ketverius metus ji atvyko pas mus į skyrių. Pirmo susitikimo metu Kristina žiūrėjo į mane labai piktu žvilgsniu, visa priešiška, gynybiška. Tuo metu trylikametė labai nepasitikėjo žmonėmis. Jai reiškėsi simptomai, kurie buvo tinkami bet kokiai ligai. Ji tiesiog nemokėjo bendrauti. Kristinos atvejį išgyvenau ir emociškai, ir profesiškai. Ir tik vėliau supratome, kad mergaitės elgesyje atsispindi aplinkos, kurioje ji auga, padariniai. Tuo metu ji gyveno su savo mama“, – pasakoja Inesa. Klaipėdos respublikinės ligoninė buvo pirmoji įstaiga, kuri kreipėsi į vaikų teises. Kartu su gydytoja buvo priimtas sprendimas, nes buvo matoma, kad mamos auklėjimas, charakteris, kalbos, elgesys veikia vaiko emocinę būseną ir psichiką neigiamai. Pajutau, kad norėčiau padėti mergaitei daugiau Globėja pasakoja, kad susitikimų metu su Kristina užmezgė labai stiprų emocinį ryšį. „Dėjau dideles pastangas, kad padėčiau vaikui, o paskui atsitiko labai keistas dalykas, kuris man buvo nebūdingas. Man iš tikrųjų pradėjo rūpėti Kristina. Ir aš labai kentėjau dėl to, nes šiaip iš profesinės etikos taip negali būt. Parėjusi namo kankinausi, nesupratau, kas vyksta su manimi, kodėl tas atvejis man toks svarbus. Ir tada pajutau, kad norėčiau padėti tai mergaitei daugiau negu profesionaliai“, – pasakoja Inesa. Taip moteriai kilo mintys tiesiog pasakyti, kad gali ją paimti. Ligoninės personalas dalyvavo visuose vaiko teisių posėdžiuose ir niekas nenorėjo mergaitės. Niekas iš giminaičių nenorėjo prisiimti atsakomybės. „Tuo metu būtų užtekę žodžių, kad „aš galiu“, bet tiesiog neišsprūdo man tie žodžiai. Tai atrodė ypač didelė atsakomybė ir nebuvau tikra, ar galėsiu tai padaryti. Labai nepasitikėjau tuo metu savimi“, – pasakoja Inesa. Po vaiko teisių posėdžių Kristina trumpam apsigyveno globos namuose, tačiau toje aplinkoje nepritapo ir grįžo pas mamą. Po pirmojo susitikimo jau buvo praėję metai. Jiedvi su Inesa palaikė ryšį, nors labai retai, bet susitikdavo mieste, kalbėdavosi. „Aš mačiau, kad jai nėra gerai.“ – dalijasi globėja. Nuolatinis Inesos rūpestis ir kančios dėl Kristinos gerovės iš darbo aplinkos persikėlė į namus, ji pasakodavo savo vyrui apie šį atvejį. Valentinas pasiūlė pakviesti Kristiną drauge atšvęsti Velykas. „Aš visada vyrui pasakojau, kaip jaučiuosi ir kad yra mergaitė, kuri man kelia jausmus. Paklausiau, kas būtų, jeigu ją pasiimtumėm? Ir jis atsakė „gerai“, bet tuomet aš neišdrįsau, viskas kaip ir praėjo… Kai Kristina atvyko Velykoms, tai buvo Valentino idėja ją pasiimti globoti, o ne mano. Jisai sakė: „Tai darom“, tuomet man buvo daugiau baimės negu jam. Aš būčiau dar pabijojusi, jeigu vyras nebūtų palaikęs ir priėmęs šito sprendimo“, – pasakoja Inesa. Po viešnagės per Velykas norėjo pasilikti Po Velykų Kristina nebenorėjo išvažiuoti – ji prisipažino, kad jai čia yra ramu, gera, jauku, malonu. Šeima bandė tartis su paauglės mama, kad leistų vasarą praleisti pas juos neoficialiai, suteikti jai ramų prieglobstį. Kristina jau nebebuvo Inesos pacientė – jos bendravo kaip draugės. Pasak globotinės, per Velykas buvo baisu, nes ji buvo vienintelis svetimas žmogus. „Man pasiūlė pernakvoti ir aš sutikau. Visada norėjau likti“, – pasakoja Kristina. Jos mama dažnai keisdavo nuomonę, tai leisdavo, tai neleisdavo svečiuotis. Drausdavo susitikti. Inesa suprato, kad dėl to gali iškilti problemų, nerimavo, kad Kristinos mama gali iškviesti policiją. Tuomet kilo mintis mergaitės globą perimti teisiškai. Kristina pati kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, papasakojo savo šeimos situaciją ir prasidėjo procesas. Tuomet Inesa ir Valentinas paėmė Kristiną laikinai globai savo namuose. Jai tuomet buvo penkiolika. Kristina gyveno pas Inesą ir Valentiną nuo Velykų, pora globėjams skirtus mokymus pradėjo lankyti tų pačių metų spalį. „Iš pradžių buvo neįprastas šeiminis gyvenimas. Anksčiau visai nebendraudavau nei su mama, nei su močiute. Jos ateidavo nebent kvaršint man galvos tikrąja to žodžio prasme“, –pirmuosius gyvenimo globėjų šeimoje įspūdžius prisimena Kristina. Kai sukuri ryšį – pajunti pilnatvės jausmą Pasak globėjos, Kristinai išties buvo sunku suprasti, kaip funkcionuoja šeima, ji visiškai nesuprato, ką reiškia tėvai, koks yra tėvo vaidmuo. „Ji laikė mus draugais. Kad ir kaip norėtųsi būti jos drauge – jai labiau reikia tėvų. Mūsų draugystę teko sumažinti, kartais būti blogiukais, kontroliuojančiais, nustatančiais ribas. Sunkiausia buvo tą santykį pakeisti. Padėti jai suprasti, ką daro tėvai, kaip jie turi elgtis. Kad mes baudžiam ar pykstam ne dėl to, kad nemylim. Jai buvo labai sunku suprasti tai, ji bijojo konflikto, o mes tokie karštakošiai su vyru esam, emocionalūs. Lyg ir nenori bartis, bet matai prasmę, tokie dviprasmiški jausmai“, – šypsosi Inesa. Iš pat pradžių globėjai bandė auklėti Kristiną griežtai, nes tarpusavio vertybės labai neatitiko. Bet vėliau nusprendė daug ką palikti savieigai ir daugiau mylėti bei rūpintis globotine. Globėja prisipažįsta, kad puikių konsultacijų ir įžvalgų suteikė globėjams skirti GIMK mokymai. „Mes patys pradėjome keisti požiūrį, elgesį, atpažinome savo klaidas. Tikrai jų darėme ir vis dar darome, aišku, bet tuo metu labai padėjo. Labai padėjo ir padeda globos koordinatorė, kuri atsako į visus mums rūpimus klausimus“, – tikina Inesa. Paklausta, ką patartų pamąstantiems apie globą, ji atsako: „Kai matai rezultatą, sukuri ryšį – pajunti pilnatvės jausmą. Pradžia visada yra sunki, nes kiekvienam vaikui atėjus į šeimą reikia sukurti ryšį. Tai yra natūralu net su naujagimiu. Sukūręs ryšį, gauni atgalinį ryšį. Tuomet būna labai gera ir vaikui, ir tėvams. Raginu nedvejoti ir daryti, negalvojant apie baimes, kas gali nutikti blogiausia, nes meilės santykyje daug pokyčių įvyksta natūraliai.“ ...
Globėjai: „Nemanyk, kad tave mažiau mylėsime“
„Žmonės, darykite gerus darbus, nebijokite iššūkių – viskas tikrai atsipirks!“ – sako Nijolė Grudžinskienė, kartu su vyru Adolfu prieš 18 metų pasiėmusi globoti mamos neprižiūrėtą ir paliktą berniuką. Luko globa ir nesibaigiančios išdaigos šeimai kainavo daug nervų, sveikatos, kurį laiką globos teko atsisakyti, bet vyras su žmona berniuko vieno niekada nepaliko – lankė, galiausiai susigrąžino pas save. „Jei ne jie, nežinočiau, kas yra tikra šeima“, – priduria Lukas. Grudžinskai mus pasitinka labai šiltai. Tai nuostabūs žmonės, kurie savo meile nusprendė sušildyti dar vieno vaiko – ne biologinio – širdį. Lukas, žinodamas savo tikrosios mamos istoriją ir augdamas globėjų šeimoje, suprato, kaip jam pasisekė, kad šalia turi tokius atsidavusius ir mylinčius žmones. Nors iškęsti jiems visiems teko labai daug… Ištiesta pagalbos ranka Nijolė ilgus metus praleido scenoje: dainavo įvairiuose folkloro ansambliuose, turėjo teatrą, kūrė scenarijus, vedė renginius. Šešerius metus dirbo ir pedagoginį darbą Kuršėnų Daugėlių vidurinėje mokykloje. Ten ir susipažino su Luko mama. „Į mokyklą ateidavo daug vaikų namų gyventojų. Viena mergaitė mane vadindavo ne mokytoja, o teta. Ji guodėsi, kad yra vieniša, mama kalėjime, močiutė mirusi, kad neturi jokios atramos gyvenime, laukia mamos išeinant iš kalėjimo“, – prisimena pašnekovė. Mamai išėjus į laisvę, mergaitė gavo leidimą vykti pas ją į Joniškį atostogų, tačiau grįžusios 17-metės elgesys pasikeitė. „Žiūriu, kad vaikšto nepakeldama akių, apsiverkusi. Įspraudžiau į kampą ir pradėjau teirautis. Pasirodo, tapo nėščia“, – mena Nijolė. Po gimdymo vaikų namų direktorė Nijolės paklausė, ar jie negalėtų kurį laiką priimti mergaitės su kūdikiu savo sodyboje, kur anuomet gyveno, nes, išsiuntus ją pas mamą, laukia pražūtis. Pasitarę Grudžinskai priėmė sprendimą – išties pagalbos ranką. „Kaip galėjome, taip stengėmės ją globoti. Bet matėme, kad niekas neišeina...“ – tikina pašnekovė. Mažąjį Luką daugiausia prižiūrėjo Nijolė, o mama ėmė lakstyti savais reikalais, vaiku nesirūpino. Kurį laiką dar turėjo teisę jį lankyti, matytis, bet greitai prarado ir ją. Sulaukusi pilnametystės, metukų neturintį berniuką vėl pasiėmė pas save, tačiau, pasak Nijolės, situacija buvo apverktina. Nuvykusi jų aplankyti į surastą butuką, pamatė Luką murziną, alkaną, sergantį. Dar vėliau mergina su vaiku ir nauju draugu išsikraustė kitur ir su Nijole nebebendravo. Tada moterį aplankė pranašiškas sapnas: ji ėmė klausti merginos, kur paliko Luką, o ši šypsodamasi tarė – ten, kur visada buvo. Pasirodo, mergina išties vaiką paliko vienai daugiavaikei šeimai Bubiuose, tepasakiusi, kad vyksta į Šiaulius susitvarkyti dokumentų. „O pati dingo su vyriškiu į užsienį“, – tikrąją priežastį atskleidžia globėja. Mama nebepasirodė Mažytį Luką globos namuose Nijolė ėmė lankyti, o jis prisiglausdavo, apsikabindavo, nenorėdamas paleisti. Galų gale per vasarą Grudžinskai nutarė berniuką pasiimti savo globon. Rugpjūtį grįžus mamai, rudenį įvyko teismas, ji pripažino padariusi klaidą ir meldė Nijolės, kad su vyru kelerius metus paglobotų jos sūnų. Teisėja jiems paskyrė penkerius metus globos. „Po teismo ji buvo atvykusi tik kartą, nors buvau palikusi ir telefono numerį, ir prašiusi, kad aplankytų, bendrautų su vaiku… Niekada neatvyko. Iki šiandien“, – sako globėja. Tiesa, kartą susisiekti su Luko mama pavyko, bet atsakymas buvo skaudus: matyti pirmojo vaiko neleidžia vyras, nieko nenori žinoti apie jos praeitį. Taip mažytis berniukas liko Grudžinskų namuose. Po penkerių metų vyko dar vienas teismas, po kurio berniuko globa buvo pratęsta. Nuo Luko globėjai šios istorijos niekada neslėpė. Dabar jau 18-metis vaikinas sako, kad susitikti gal ir norėtų, bet tik iš įdomumo. „Pažiūrėti, koks tai žmogus. Bet iš tikrųjų… Kam to reikia? Tiek metų nebuvo, o dabar atsirastų… Įdomumo dėlei gal ir norėčiau susitikti, bet bendrauti – ne. Pamiršo, kiekvienas išėjome skirtingais keliais ir viskas“, – sako Lukas. Vargas dėl sveikatos ir išdaigų Kadangi Nijolė su vyru gyveno kaime, aplinkiniai vieni kitus pažinojo, aptarinėjo gyvenimus. Nenuostabu, kad replikų jiedu sulaukdavo įvairių. Labiausiai skaudino kalbos apie globą neva dėl finansų, t. y. pinigų už berniuko globą, nors pinigų Grudžinskai niekada nestokojo. Bet šeimai, auginusiai dvi dukras, teko rimtas iššūkis – Lukas turėjo daug ligų, buvo nustatyti ir vystymosi sutrikimai, jis labai daug sirgo, į darželį beveik nėjo. „Ligų buvo galybė“, – pamena pašnekovė ir vardija: virškinimo sistemos sutrikimai, alergijos, besikartojanti sloga, staiga sukylanti temperatūra, bronchų astma… Negana to, po trejų metų išaiškėjo, kad vaikas turi emocijų ir elgesio sutrikimų, lėtai vystėsi raida. Iki trejų metų Lukas visiškai nekalbėjo. Teko kreiptis pagalbos į psichologus, bandyti kitas priemones, bet, anot Nijolės, labiausiai padėjo dainelės ir pasakos. Jei ne ligos, tai išdaigos Grudžinskams neleido atsipalaiduoti. „Negalima buvo paleisti nė minutei“, – dabar šypsosi globėja. Mažytis Lukas prikrėsdavo tiek eibių, kad šeima negalėdavo nė nusisukti – tai jis staiga dingdavo, tai sugalvodavo kokių nors šunybių. „Kartą jau ir į policiją norėjau kreiptis, nes nėra vaiko… Visus Pavenčius apėjau, visur ieškojau, o jis grįžta iš kaimo ir sako, kad ėjo padėti kaimynui bulvių rinkti. Kai būdavo ligoninėje, kol temperatūra aukšta, gulėdavo silpnas, tik ji nukrenta – viskas, jis ligoninėje dingsta. Parduotuvėse mėtydavo viską iš lentynų… Dabar juokinga, bet tuomet kokias apkalbas reikėjo ištverti...“ – pasakoja Nijolė, pripažindama, kad rankos sviro dažnai. Penkerių metukų Lukas buvo stebimas Vilniuje esančiame Vaiko raidos centre. Nijolė dabar mena tiesiai šviesiai ištartus gydytojų žodžius: „Atsisakykite, nes jūs neįveiksite: įgimta depresija, ryškus elgesio ir emocijų sutrikimas su autizmo elementais.“ Nijolė tąsyk išėjo su vaiku verkdama, bet mintyse sau kartojo: „Ne! Jokiu būdu jo neatsisakysime!“ Kone visas rūpestis vaiku teko Nijolei, nes bendrovėje vyr. energetiku dirbęs Adolfas namo grįždavo po ilgų darbo valandų. O Lukui jo dėmesio taip reikėjo. Laukdavo prie lango grįžtančio ir sakydavo: „Teti, teti...“ Kartą tėčio nupirktą žaislinį džipą Nijolės akivaizdoje su plaktuku sudaužė. Bet moteris suprato – jam reikia ne mašinos, o tėčio. Tąsyk Nijolė suvokė, kad ne drausti ir barti reikia vaikus, o kalbėtis ir aiškintis priežastį. Tai galioja ir globėjams, ir tėvams. Grąžino į vaikų namus Nijolė atvirai sako, kad nuolatinė įtampa ir rūpestis berniuku turėjo pasekmių. Juolab kad ir mokykloje Lukas mokėsi prastai, bėgdavo iš pamokų, krėsdavo šunybių, o ji dažnai mindavo mokyklos slenkstį. Berniukui susirgus ir ilgai nėjus į mokyklą, mokytoja nėkart nepasiteiravo, kaip jis laikosi. Nijolė sako, kad toks buvo požiūris į globojamus vaikus. Buvo svarstyta jį siųsti į Švėkšną arba į internatą, kur mokosi atsiliekantys vaikai. Bet Luko verbaliniai gebėjimai globėjų dėka buvo gerai išugdyti, todėl pagal kriterijus į tą mokyklą negalėjo patekti. Liko kryžkelė: arba Švėkšna, arba kartojamas pirmos klasės kursas. „Atsidūrėme beviltiškoje situacijoje ir palūžau. Jaučiau dusulį, kankino širdies skausmai, teko gultis į ligoninę. Vėliau išsiderino ir nervų sistema...“ – prisipažįsta Nijolė. Tuosyk moteris rimtai ėmė galvoti apie ateitį ir savo sprendimą globoti Luką: „Aš maniau, kad, būdama tokios būklės, neturiu teisės naudotis valstybės išmoka ir tinkamai nesirūpinti vaiku.“ Tuomet prasidėjo tamsusis periodas: įsikišę vaiko teisių specialistai liepė atsisakyti globos, nes kito kelio neva nėra. „Neleido nei pagalvoti, nei pasiūlė metų pertrauką nuo globos, kol atsigausiu. Tik paskui sužinojau, kad tokia teisė galėjo būti. Galėjo pasiūlyti man pailsėti metus. Bet liepė atsisakyti ir viskas. Griežtai“, – mena Nijolė. 8-metis Lukas tada atsidūrė vaikų globos namuose. Moteriai buvo pažadėta, kad berniukas bus gerai prižiūrimas, mokysis, nes pirmame aukšte buvo internatinė mokykla, o antrame – vaikų globos namai. Bet tai buvo taip toli nuo tiesos… „Patekome į tokią skylę...“ Pats Lukas, nuo to laiko vaikų globos namuose praleidęs 6 metus, nenori nė prisiminti to laikotarpio „Patys suprantate, kaip juose yra. Pakliuvus ten, gyvenimo kaip ir nebėra. Tų vaikų namų bendruomenė buvo tragiška. Tik retkarčiais būdavo normalūs auklėtojai, kurie ateidavo. Kalbant apie gydymą, išvis kosmosas. Jei tu turi 39 laipsnius temperatūros, vis tiek eini į mokyklą…“ – karčią patirtį, iš mylinčių globėjų šeimos patekus į vaikų namus, pasakoja vaikinas. O Nijolė kiekvieną savaitgalį vykdavo jo aplankyti ir parsivežti namo į Papilę. Savaitgaliais, per atostogas visa šeima kartu vykdavo prie jūros, keliaudavo, leisdavo Luką į stovyklas. „Ten buvo ne ugdymas, ten buvo vien draudimai. Tapau nepageidaujamu asmeniu, nes vykdavau kiekvieną penktadienį. Stebėjau ir mačiau visą situaciją. Buvau pakraupusi ir galvojau, kaip tą vaiką iš ten reiks ištraukti. Ten nebuvo jokio rūpesčio sveikata. Ten buvo tiesiog vaikų muštras“, – atskleidžia pašnekovė. Galiausiai Nijolė parašė prašymą vaiko teisių specialistams, kad padarytų bendrą susitikimą, ir išklojo, kaip tuose vaikų namuose elgiamasi, kokia apgailėtina situacija. Išimties tvarka teisėja leido vėl savo globon pasiimti Luką, tik globėju oficialiai šįsyk paskyrė ne Nijolę, o vyrą. Grįžęs pas globėjus, Lukas pasakė: „Mama, jei ne tie vaikų namai, aš gal ir nebūčiau supratęs, ką reiškia turėti šeimą...“ Išties žodis „šeima“ čia labai stiprus, mat dėl Luko gerovės po 30 metų Papilėje Grudžinskai persikėlė į Šiaulius, kad vaikinas galėtų mokytis Šiaulių profesinio rengimo centre, baigęs 10 klasių. „Esame patenkinti ir mes, ir jis. Mokosi Statybos skyriuje apipavidalintojo specialybės. Pasiekimais irgi skųstis negalime. Aš jam buvau sakiusi, kad mieste bus kitoks požiūris į vaikus“, – tikina Nijolė. Be to, dabar Lukas mokosi ir vairuoti. Globoti verta, nors pagalbos sulaukiama per mažai Nepaisant didžiulių iššūkių, pasiėmus globoti vaiką, Nijolė užtikrinta – tai verta visų pastangų: „Yra be galo daug iššūkių, sunkumų, tai atima daug sveikatos, bet yra verta ir teisinga paimti globoti ir auginti vaiką.“ Visgi, pasak jos, apie globą reikia kalbėti garsiau, nes yra daug nutylimų niuansų. Išmokos, anot jos, juokingai mažos. „Kaip už tuos gaunamus 300 eurų išlaikyti vaiką? Gerai, berniukui yra mažiau poreikių, o mergaitėms?.. Juokinga suma yra ir našlaičių įsikūrimo – 2 800 eurų. Nieko už juos nenupirksi… Kai kas jų net atsisako, nes tai pasityčiojimas. Kaip gyventi, kaip susikurti savarankišką gyvenimą vaikui, išėjusiam iš vaikų globos namų ir neturinčiam jokio pamato?“ – sistema piktinasi Nijolė. Laimei, Lukas turi atsvarą – savo globėjus, bet kiek yra tokių, kurie tiesiog paleidžiami į gyvenimą be jokio paruošimo, be pinigų vertės žinojimo… „Aš esu už tai, kad turėtų būti plačiau ir daugiau apie tai kalbama. Nei institucijos, nei socialinės apsaugos ir darbo ministrė nekalba apie pokyčius. Pensijas didina, algas kelia, bet globa yra tokia sustingusi… Yra dėmesio globėjams, globai, bet realios pagalbos nėra“, – teigia pašnekovė. Tačiau Nijolė įsitikinusi – globoti vaikų nereikia bijoti. Tai atsiperka. „Ateina tas amžius, kai įkopi į septintą dešimtį ir pradedi atversti savo gyvenimą. Kelionės ir visa kita taip nublanksta, kad iškeli klausimą: ką aš padariau dėl visuomenės, ką palikau po savęs? Rūpintis savais šeimos nariais yra natūralu, tai prigimtinis dalykas. Bet ką aš galiu padaryti dėl visuomenės, kad ji būtų geresnė? Padovanoti žmogui gyvenimą yra pats geriausias tikslas“, – nuoširdžiai kalba moteris. Ji labai džiaugiasi, kad jos ir vyro pastangos atsipirko ir Lukas, turėjęs tiek sveikatos ir raidos sutrikimų, dabar turi tvirtą pamatą po kojomis. „Genetika turi labai daug įtakos, bet tu, pasiėmęs vaiką globoti, turi rasti atsvarą tam genetiniam paveldui. Turi paruošti žmogų, asmenybę, padėti jam taip, kad turėtų galimybę rinktis. Aš dabar Lukui sakau: nemanyk, kad mes tave mažiau mylėsime, jei turėsi mašiną, namus ir būsi visuomenėje žinomas arba atsidursi kalėjime. Nemanyk, kad mažiau mylėsime vienu ar kitu atveju, tiesiog mums bus arba malonumas didesnis, arba širdgėla didesnė. Meilė nuo to nedils, nenyks“, – šiltai kalba pašnekovė....
Irma nusprendė globoti paauglį: „Negalėjau jo palikti globos institucijoje“
„Aš jaučiuosi lyg gyvenu su mama“, – apie savo globėją Irmą sako 17-ąjį gimtadienį greitai švęsiantis Paulius. Prieš trejus metus jis dar gyveno Raseinių vaikų globos namuose, tačiau apsilankymas pas psichologe dirbančią Irmą buvo lemtingas. Nors 40-metį perkopusi moteris gyveno viena ir turėjo pakeisti įprastą kasdienę rutiną, ji sako iš karto pajutusi, kad turi jaunuoliui padėti. Viena iš istorijų – Kaune gyvenančios Irmos, kuri paneigia vyraujančias nuostatas, kad tik šeimos ar poroje gyvenantys asmenys gali tapti globėjais. „Svarsčiau, ar iš viso galima vienam žmogui globoti. Išsiaiškinau, kad galima. Kažkada pasvajodavau apie mažą mielą mergaitę, bet likimas atsiuntė paauglį berniuką ir dėl to visai nesigailiu“, – pasakoja Irma. Negalėjau jo palikti globos institucijoje Irma su Pauliumi pirmą kartą susitiko per numatytą psichoterapijos vizitą. Tuomet Pauliui buvo trylika. „Galvojau, vėl reikės pas dar vieną psichologę apsilankyti“, – dabar prisimena Paulius. Irmai Paulius iš karto pasirodė nuoširdus, paprastas. „Vos ne po pirmų susitikimų kabinete kilo noras juo rūpintis, globoti ar arbatos paruošti. Tas ryšys mezgėsi pamažu“, – pasakoja Irma. Iš pradžių būsima globėja susitvarkė reikalingus dokumentus dėl laikino Pauliaus svečiavimosi jos namuose. Tuo metu jis jau nebegyveno su biologine šeima. „Kai man pradėjo kirbėti noras, kad negana pokalbių kabinete, pradėjau domėtis globos galimybe. Parsivežti namo paauglį skambėjo kaip kosmosas. Pradžioje sužinojau apie laikinąjį svečiavimąsi savaitgaliais. Didžioji dalis taip ir pradeda megzti ryšį. Nuolatinė globa kiek baugino, bet kai pamačiau, kad neblogai sekasi, apsisprendžiau“, – pasakoja Irma. Paulius į Kauną atvažiavo pirmąją vasaros dieną ir taip pas Irmą praleido beveik visas vasaros atostogas – nueidavo į kiną, apsilankydavo mieste, bendraudavo namuose. O rudeniop ji jau nusprendė įforminti nuolatinės globos dokumentus ir per pusmetį baigė visus globėjams būtinus kursus. „Kai Paulius atsikraustė, jam buvo keturiolika. Iki tol gyvenau viena ir ta bendra buitis kažkiek kėlė nerimo. Buvo daug klausimų, ar susitarsime, kaip aš prisitaikysiu. Kalbėdavausi dažnai su draugėmis, kolegėmis, iš kurių sulaukiau daug padrąsinamų žodžių ir palaikymo. Man tai buvo labai svarbu. Žinojau, kad sugebėsiu, nes negalėjau jo palikti globos institucijoje“, – teigia Irma. Ji prisipažįsta, kad apie savo sprendimą pasakojo nedaugeliui. Draugėms, kurios ir padėjo galutinai nuspręsti. Tėvams ji buvo užsiminusi ir siūlė gerai pagalvoti. „Nenorėjau girdėti abejonių, kad nesusitvarkysiu. Visuomenėje juk daug stereotipų apie paauglių globą. Dabar visi džiaugiasi, draugai palaiko, tėvai priima kaip trečią anūką. Toks iš karto keturiolikmetis anūkas“, – šypsosi Irma. Abu mokosi priimti vienas kito nuomonę Irma prisipažįsta, kad pati pradžia buvo nejauki. Po gyvenimo vienai, su savo rutina, reikėjo ne tik butu dalintis, maistą ruošti, bet ir bendrauti su nauju žmogumi, globotiniu. „Kai gerai pagalvoji, niekas labai ypatingai nepasikeitė. Tik reikia rūpintis ne tik savimi, bet ir dar kažkuo. Darau tą patį, ką ir anksčiau, dirbu ir su vaikais bendrauju. Tik yra Paulius, reikia su juo pabūti, pabendrauti. Kitaip tikrai nepradėjau gyventi“, – pasakoja Irma. Ji prisipažįsta, kad ypatingų taisyklių neturi, o dažniausiai dėl visko tariasi. „Abu sudėjome savo taisykles ir jos, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pamažu nusistovi. Paulius mėgsta panaktinėti ir pažaisti kompiuterinius žaidimus. Bendrai sutarėme, kad jeigu žaidžia, tą darytų tyliau ir mano miegas būtų ramesnis“, – pasakoja Irma. Pasak Pauliaus, abu mokosi priimti vienas kito nuomonę ir ieškoti kompromiso. „Supratau, kad gali būti ne tik mano tiesa“, – pabrėžia globotinis. Pasak Irmos, jie abu užaugo skirtingose aplinkose. Vienas mato vienaip, kito požiūris – kitoks, bet abu sutaria. „Kaip ir kiekvienoje šeimoje vyksta diskusijos. Aš išmokau priimti kitokį požiūrį, pagalvoti, panagrinėti, lanksčiau reaguoti į kitą nuomonę, prisitaikyti. Tai labai svarbu“, – sako globėja. Jie abu turi nerašytą taisyklę – kartu pusryčiauja, pietauja ar vakarieniauja. Kartu pasižiūri ir socialinio tinklo „Tik Tok“ naujienų srautą. Anksčiau mėgdavo dažniau nueiti į kiną, tačiau karantinas pristabdė šį pomėgį. „Dar ir dabar kartais pagalvoju, o rimtai, aš jaučiuosi kaip šeimoje. Iš tiesų koks geras gyvenimas“, – sako Paulius ir prisipažįsta, kad jaučiasi lyg gyvendamas su mama. Irma šypsosi: „Nors mane vadina vardu, bet telefone mačiau, kad įsivedęs „mama“. Paprašyta įvardyti, ką patartų svarstantiems globėjams, ji teigia, kad nereikia iš anksto prisigalvoti sunkumų. „Jeigu yra jausmas, kad nori ir gali ką nors duoti kitam – imi ir darai. Kuo mažiau galvoti, o daryti. O jeigu bus kliūčių, imti ir jas spręsti“, – būsimiems globėjams pataria Irma ...
Paauglę į savo šeimą priėmę jaunieji globėjai: tėvų susirinkimuose vis dar atrodom keistai
„Dalis draugų ir bendraamžių nesuprato, kodėl mes norime globoti vaiką. Girdėdavau, kaip mane vadina šaunuole, bet patys taip nesielgtų. Tiesą sakant, mes su vyru niekada nemanėme, kad vaikai bus kliūtis gyvenime, ribos siekiant tikslų. Ir tikrai neriboja: aš pasiruošiau ir išlaikiau pretendentų į teisėjus egzaminą, vyras sėkmingai plėtoja verslą“, – pasakoja 32-ejų Miglė, kartu su vyru 35-erių Martynu auginanti jųdviejų sūnų Margirį ir globotinę Meilutę, kuriai birželį sukako aštuoniolika. Dabar Miglės, Martyno, Meilutės ir Margirio šeima gyvena Kauno rajone. Miglė – teisininkė, laisvalaikiu mėgsta siūti, skaityti, domisi nekilnojamuoju turtu, ekologija. Martynas vadovauja savo verslui, domisi automobiliais, bitininkyste ir sendaikčiais. Sūnus Margiris lanko darželį, mėgsta žaisti, žiūrėti filmukus apie herojus. O globotinė Meilutė – moksleivė, mėgsta sportuoti, išbandyti įvairius makiažo, manikiūro sprendimus. Meilutės globos istorija prasidėjo 2013 m., kai Miglė pradėjo savanoriauti vaikų namuose. Tuomet Meilutei buvo 10 metų. „Meilutė buvo labai graži, miela mergaitė. Daug šnekėdavo, klausydavosi, šypsodavosi. Pamanėm, neteisinga, kad jai tenka gyventi vaikų globos namuose, norėjom padėti jai užaugti. Jautėm, kad turim kuo pasidalinti“, – pasakoja Miglė. Jai pritaria ir Martynas: „Kai Miglė pasiūlė, man abejonių nekilo. Mielas vaikas, bet daug ko nežino, nėra patyrusi, išbandžiusi. Patiko Meilutė, norėjom jai pagelbėt.“ Iš pradžių šeima su Meilute susitikdavo du kartus per savaitę globos namuose, atlikdavo namų darbus, kalbėdavosi. Po to pradėjo prašyti leidimo išeiti kartu į miestą, kiną, teatrą, kavinę. „Kai pradėjome su Meilute susitikti, buvau paskutinio kurso studentė, rašiau magistrinį darbą, ruošiausi baigiamajam egzaminui. Kai Meilutė pas mus viešėdavo savaitgaliais, dar gyvenom 18 kvadratinių metrų bute, vėliau pradėjom kurtis neįrengtame name. Kai tvarkėmės dokumentus dėl globos, lankėm globėjų kursus, įrenginėjom Meilutės kambarį. Darbus baigėm prieš pat atsikraustant“, – entuziastingai pasakoja Miglė. Daug jaunesni nei kiti tėvai Taip jau sutapo, kad tiek Meilutė, tiek Margiris į šeimą atėjo beveik vienu metu. Vasario 12-ąją atkeliavo į namus Meilutė, o balandžio 2-ąją gimė Margiris. Gyvenimas pasikeitė kardinaliai. „Jaučiausi Meilutei reikalinga dar tada, kai ją imdavau savaitgaliais svečiuotis. Mačiau, kad ji manęs laukia, grįžusi po savaitgalio puikuodavosi, kiti vaikai pavydėjo. Būdavo liūdna, nes supratau, kiek nedaug ji gauna mano dėmesio ir rūpesčio, tačiau tai vis tiek yra daug daugiau nei kiti vaikai. Keista būdavo ją vežti namo. Sukosi mintys, kiek daug dar visko neparodėm, nepapasakojom, neišbandėm kartu. Norėjau ją globoti, ja rūpintis. Meilė atsirado pamažu. Tiek su Meilute, tiek su Margiriu ryšys užsimezgė, kai jis tapo abipusis“, – pasakoja Miglė. Pasak Martyno, abipusis ryšys su Meilute užsimezgė jai atsikrausčius ir pradėjus daugiau laiko leisti kartu. Globėjai iki šiol keista, kad vyresni žmonės pernelyg sureikšmina kraujo ryšį. Pasak Miglės, kokios nors tetos stebisi, kaip svetimą žmogų į namus priima, o pačios su savo giminaičiais net nebendrauja: „Ir kai savas vaikas gimsta, juk ne iš karto įsimyli. Rūpiniesi, gyveni, pamilsti.“ Jauniesiems globėjams teko susidurti ir su įvairiais iššūkiais. Kartais susidarydavo nejaukios situacijos, kai tekdavo pristatyti Meilutę. „Nesinorėjo pastatyti Meilutės į nepatogią padėtį ir vadinti ją globotine. Prisistatant mama, nebuvau tikra, ar jai tai tinka. Kai jau atsikraustė į mūsų namus, situacija sprendės lengviau. Nors tėvų susirinkimuose vis dar keistai atrodom, nes esam žymiai jaunesni“, – su šypsena sako Miglė. Meilutei taip pat teko prisitaikyti prie taisyklių, nuoseklaus reikalavimo jų laikytis. Kaip ji sako, buvo keista, kad prie stalo turi susirinkti visi drauge, važiuoti į svečius kartu, visada kartu švęsti šventes. „Buvo neįprasta, kad šaldytuve visada yra maisto. Atsikrausčius teko tapti daug savarankiškesne, savarankiškai autobusu važiuoti į mokyklą, kartais pačiai atsikelti“, – pasakoja Meilutė. Būsimiems globėjams linki drąsos priimant sprendimą Šiuo metu Miglė ir Martynas stengiasi dalytis vaikų priežiūra, pakaitomis veža į darželį, dalyvauja tėvų susirinkimuose. „Stengiamės susirinkt visi, dažnai vakarieniaujam vėlai, nes Martynas užtrunka darbe. Bet mes stengiamės palaukti, nes tikslas ne pavalgyt, o pabūti kartu ir pabendrauti. Šiokiadieniais irgi stengiamės susėst prie bendro stalo vakarienei. Dalyvavimas būna būtinas, galima nevalgyt, bet privalu pabūti kartu. Savaitgaliais kartu pusryčiaujame“, – pasakoja Miglė ir priduria, kad kartu su Meilute gamina, tvarkosi, eina pasivaikščioti, dažnai susėda atsigerti arbatos ir mergaitiškai paplepėti. Abu globėjai mėgsta naujus iššūkius, įvairias naujas veiklas, yra atviri naujovėms ir pasitiki savo jėgomis. „Taip stengiamės auginti ir vaikus. Skatiname juos išbandyti įvairius dalykus, tikėti, kad įdėtas darbas, pastangos atsiperka, todėl visada verta stengtis“, – sako globėjų šeima. Būsimiems globėjams jie palinkėtų drąsos priimant sprendimą. „Manome, kad nereikia susikoncentruoti į vaikus, o tiesiog visiems kartu gyventi. Mes, kaip tėvai, sukūrėm šeimą, bet tai ne vienintelis mūsų vaidmuo ir savo pavyzdžiu turime parodyti, kaip būti stipriais, pasitikėti savimi, siekti ir pasiekti savo svajonių, nenuleisti rankų, kai nesiseka. Kartais to pavyzdžio ir užtenka, kad kažkieno gyvenimas susiklostytų visai kitaip“, – neabejoja jaunieji globėjai, į savo jaukią šeimą priėmė Meilutę. Šaltinis: Delfi ...
Pastoriaus Sauliaus ir Sannos istorija: į šeimą priėmė berniuką su Dauno sindromu
„Atleiskite už netvarką, bet mes čia gyvename“. Toks plakatas įrėmintas prie Karosų namų įėjimo. Juose gyvena septynių asmenų šeima – Sanna su Sauliumi, keturi jų vaikai, iš kurių vyriausiam sūnui – aštuoniolika, ir globotinis Motiejus, kuriam vos dveji. 2017 metais gimus jų jauniausiai dukrai su Dauno sindromu Ivai, šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Jie rado palaikymą savo draugų, kolegų, kaimynų tarpe – po dukros gimimo pasidalinę savo nuostaba ir pasimetimu, kvietė artimuosius sveikinti su dukros atkeliavimu į jų šeimą. „Aš pusę metų nepirkau sauskelnių – mums žmonės tiek visko pridovanojo. Sauskelnių, drabužių, pyragų…“, – dalinosi Sanna, save vadinanti meilės imigrante (moteris iš Švedijos 1998 m. persikraustė į Lietuvą dėl mylimojo – Sauliaus). Saulius papildo: „Bijau to, ko nežinau. Atvirai kalbėjome apie Ivos gimimą, žmonėms kompleksų nebuvo.“ Neplanavo globoti, bet likimas sudėliojo savaip Sanna, buvusi Klaipėdos LCC tarptautiniame universitete, literatūros dėstytoja, po dukrelės Ivos gimimo aktyviai įsijungė į žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos veiklą ir aktyviai užsiima švietėjiška veikla: mokyklose mokiniams pasakoja, kas yra Dauno sindromas, susitikimai vyksta ir karantino metu per ZOOM programą. Per pastaruosius ketverius metus Sanna yra susitikusi jau su 7000 Lietuvos moksleivių. Saulius – Klaipėdos miesto bažnyčios pastorius. Jų vaikai lanko mokyklą, darželį. Prieš metus ir tris mėnesius į šeimą įsiliejo dvejų metų Motiejus, kuris taip pat gimė su Dauno sindromu. Šiuo metu vyksta Motiejaus įvaikinimo procesas. Sanna pasakoja, kad apie berniuką sužinojo iš pažįstamų, kai gavo pranešimą, kad sutrikusios raidos kūdikių namuose yra 8 mėnesių kūdikis, kuris likęs be globos. „Mes neplanavome globoti vaiko. Sužinojome apie jį 2019 m. rugsėjo mėnesį, jam tada buvo 8 mėnesiai. Išgirdusi apie jį, norėjau paimti globoti, bet galvojau, kad tai mano moteriškas instinktas – išgelbėti visą pasaulį,“ – dabar šypsos Sanna. Tačiau praėjus kelioms savaitėms ir Saulius prisipažino negalintis liautis galvojęs apie berniuką. Tuomet nusprendė siekti vaiko globos. Jų nestabdė ir pasiekusios žinios apie Motiejų. Keturių mėnesių kūdikiui buvo atlikta sudėtinga širdies operacija – tad buvo daug klausimų, kas laukia jo ateityje, ar ligoninė netaps nuolatine vieta. Kai gelbėji vieną žmogų – gelbėji visą pasaulį Sanna pradėjo lankyti Motiejų kūdikių namuose. „Kadangi Motiejus su Dauno sindromu, tai jis iš karto savas, tai mūsų gentis“, – šypsosi globėja, su savo vaikais daug kalbėjusi apie šio naujo šeimos nario atėjimą. – Nebuvo didelio šoko, nes Iva vis dar maža, turi savo rutiną. Sauskelnės, maitinimai, pietų miegas. Tai dabar reikia keisti ne vienas, o dvejas sauskelnes, migdyti ne vieną, o du vaikus, abu vežti į terapiją. Šiaip pandemija buvo labai naudinga dėl Motiejaus priežiūros, nes buvome visi namuose ir tik mes.“ Pagal savo energiją ir judrumą Motiejus skiriasi nuo kitų vaikų. „Jis siaučia ir džiaugiasi viskuo. Jis kaip viesulas,“ – šypsosi Sanna. Paklausta, ką patartų tiems globėjams, kurie neapsisprendžia dėl globos, ji siūlo prisiminti žydišką posakį: „Kai gelbėji vieną žmogų – gelbėji visą pasaulį.“ Saulius pritaria žmonai sakydamas, kad nėra garantijos nei su savo vaikais, nei su globojamais, kokie jie bus. Jį įkvepia draugų pavyzdys, kurie augina 6 vaikus, iš kurių 5 – įvaikinti ar globojami. Didžiausia dovana – užmegzti ryšį su vaiku Globėja šypsosi, kad kuo daugiau vaikų turi, tuo mažiau teorijų apie jų auklėjimą – daryk kitam tą, ką nori, kad tau darytų. „Svarbus dalykas, kurį per vėlai išmoksti kaip tėvas, tai visada galvoji, koks ryšys buvo su vaiku? Kartais matau, kad labai lengva į taisykles įeiti, reikalauti, tikrinti namų darbus, kad užaugtų doras vaikas, bet didžiausia dovana, man atrodo, yra užmegzti ryšį. Kad vaikas jaustų, kad tu jį jauti, jį matai. Ką vaikas paskui pasirinks, aš net nežinau. Žvelgiant atgal, laibiausiai gaila, kai matai, kur ryšį su vaikais mezgėme, o kur tiktai tikrinom, kad gyventų gerai, rinktųsi teisingai ar panašiai“, – savo auklėjimo patirtimi dalijasi Sanna. Šaltinis: 15min...
„Man tie pasikeitimai patinka. Dabar jaučiu, kad gyvenu. Esu ilgai dirbusi aptarnavimo srityje, su vyru daug šalių apkeliavome. Mums sako, pagyvenkite dėl savęs, juk jau 50 m. Aš ir gyvenu dėl savęs. Augindama globotinius gaunu labai daug“, – sako ukmergiškė Irena, šiuo metu globojanti tris iki septynerių metų vaikus, o vyriausioji globotinė Ana jau kuria savo savarankišką gyvenimą ir atvažiuoja pabendrauti ir praleisti laiką su mažaisiais. Irena su vyru prieš trejus metus persikraustė į namą, tačiau iki šiol taip ir nespėjo atlikti jo remonto. „Jau buvau pedantė, viską susitvarkydavau, kiekvienas daiktas savo vietoje. O kai į šeimą atėjo vaikai, pamiršome apie namo remontą. Reikia pasidžiaugti šia diena, o remontas suspės. Sakau vyrui, paprašyk Jonuko, jis tau dizainą padarys“, – juokiasi Irena. Globoja brolį ir seserį Vaikams belakstant po kiemą ir šokinėjant ant batuto, Irena savo globotinių istoriją pradeda pasakoti nuo Eriko, kuris ir paskatino šeimą prisiminti apie globą. „Mano draugė, taip pat globėja, kartu su tuo metu dvimečiu Eriku buvo atvykusi į svečius. Jis neturėjo nuolatinės šeimos, juo rūpinosi institucija. Viešnagės metu abu su vyru jį taip įsimylėjome, visą laiką žaidėme. Po mėnesio skambina draugė, sako, Erikui ieškoma nuolatinė globa. Aš iš karto skambinu vyrui. Sakau, pameni tą blondiną, gal imame globoti? Vyras iš karto sutiko“, – istoriją pasakoja Irena. Ji paskambino į vaikų gerovės centrą „Pastogė“ Kaune, kuris rūpinosi Eriku. Irena sužinojo, kad jis taip pat turi ir sesutę Ernestą. „Sakau, palaukit, perskambinsiu, turiu pasitarti su vyru. Skambinu jam, šiaip beveik visas mūsų gyvenimas yra nuolatiniai skambučiai. Klausiu, ar kartu paimame ir Eriko sesutę? Jis pritaria, sako, namas didelis, vietos užteks. Skambinu „Pastogei“. Sakau, mes norime globoti abu“, – globotinių atvykimą prisimena Irena. Pradžioje tiek Erikas, tiek Ernesta buvo laikinojoje globoje, o vėliau tapo ir nuolatiniais globotiniais. „Jeigu kas nori globoti, aš visą laiką paklausiu, ar esate pasiruošę pagimdyti dar vieną vaiką ir pradėti viską iš naujo? Keičiasi visa diena, turi gaminti, ką jis mėgsta valgyti, žinoti, koks šampūnas tinka, kad akių negraužtų, pirkti drabužius, žaislus. Atsisakiau pardavėjos darbo ir, kol vaikai dar nėra dideli, visą dėmesį nusprendžiau skirti jiems. Tas pereinamas laikotarpis, kai jie lanko darželį, apsipranta su mumis – jiems labai svarbus. Tad aš ir būsiu jų mama, kad padėčiau jiems šiame svarbiame gyvenimo etape“, – pabrėžia globėja. Jam reikėjo parodyti, kad mes turime savo pasaulį Irena labai nuoširdžiai ir entuziastingai pasakoja apie savo globotinius, kol jie laksto nuo batuto prie globėjos ir atgal. „Erikas niekada neturėjęs šeimos, keliavęs per įvairias įstaigas, tad jam reikėjo parodyti, kas yra prieraišumas. Dabar jis sako, čia mano mama, čia mano namas. Jis tokios geros širdies. Mes kartu eidavome miegoti, pasišnibždėdavome, jam reikėjo parodyti, kad mes turime savo pasaulį“, – savo auklėjimo subtilumus atskleidžia Irena. Pasak jos, Eriko sesuo Ernesta kietesnio charakterio. „Mūsų gimtadieniai tą pačią dieną, mes abi po Avino ženklu. Aš į ją pažiūriu ir jau žinau, kokią išdaigą iškrės. Sakau, na kodėl taip padarei, sako, taip išėjo. Labai ją jaučiu. Rodydavo ožiukus anksčiau, nesutikdavo galvą plauti. Sakau, jeigu tau bėga vanduo į akis, padaryk stogelį iš rankų. Ir mus tas stogelis suartino. Radome kartu tokią išeitį. Dabar Ernesta kokia tvarkinga, ji eidama į mokyklą susitvarko, puiki mergaitė“, – globotinę giria Irena. Jonukas atkeliavo dešimties dienų Jauniausias Jonukas į šeima atkeliavo, kai jam tebuvo dešimt dienų, 1,7 kg. „Jis buvo ankstukas. Buvau socialinė jo globėja. Kai atvežė Joną, nežinojau, ar jis liks šeimoje. Galvojau apie tai, kaip priauginti jam svorio, pamaitinti. Po savaitės pasakė, kad ieškos globėjo. Sakau, nejuokinkite, jis jau mano kvapą pažįsta, aš jam kaip mama. Dabar Jonas labai judrus, pats piešia, neseniai pradėjo eiti darželį. Buvome su juo zoologijos sode, jam labai patiko, kaip liūtas riaumoja, atkartojo jo garsus“, – nesustabdomai savo globotinius pristato Irena. Po mažųjų eilė ateina ir vyriausiajai Anai, kuri yra Irenos sesers dukra, jos krikštaduktė. Ją Irena augina nuo gimimo, o oficialiai pradėjo globoti nuo trylikos. „Buvo labai maištinga paauglė, bet užaugo ir aš ja didžiuojuosi. Ji turi tikslą – baigti mokslus, tarnybą kariuomenėje ir ten likti dirbti“, – globotinės tikslais džiaugiasi Irena. Dabar Ana tikra pagalbininkė. Atvažiuoja ir pašienauti, ir pabendrauti. Pasak Irenos, Anai buvo daug stiprių išgyvenimų, tad dabar ji turi ką patarti tiek Ernestai, tiek Erikui. Iš vaikų išmokau džiaugtis, pasitikėti Globėja atkreipia dėmesį, kad daug dėmesio skiria vaikų lavinimui. Ernesta jau treti metai lanko pramoginių šokių būrelį, Erikas neseniai pradėjo eiti į futbolo treniruotes. „Mane erzina, kai sakoma, kad vaikai auga priklausomi nuo genų. Kiekvienas iš mūsų turime genus, ir tu nežinai, kokius genus paveldėsi. Manau, kad daug kas priklauso ir nuo aplinkos, kurioje vaikas auga, auklėjimo. Parodykite vaikams kitą gyvenimą, mokykite priimti ir spręsti problemas. Jeigu globėjai rodo tinkamą pavyzdį, manau, kad vaikai gali nenueiti biologinių tėvų keliu“, – įsitikinusi globėja. Irenos vyras dažniausiai būna išvykęs darbo reikalais, tačiau tiek vaikai, tiek ji su vyru dažnai bendrauja nuotoliniu būdu. „Dažnai Erikas pats pirmas paklausia, kada tėtis atvažiuos. Kai būna namuose, vyras labai įsitraukia į vaikų auklėjimą. Jis keldavosi ir naktį, kai reikėjo Jonukui sauskelnes pakeisti. Atrodėm kaip jauni tėveliai“, – šypsosi globėja. Paklausa, kas labiausiai padeda užmegzti ryšį su globotiniais, ji neabejoja – nuoširdumas, atvirumas ir jokio melo. „Jeigu noriu atsakyti ne, bet negaliu, visada sakau, kad pagalvosiu. Nemeluoju jiems. Vaikams labai svarbūs ir apkabinimai, fizinis kontaktas, išklausymas, jie juk turi tiek naujienų ir nori jomis pasidalinti“, – atvirauja globėja. Ji prisipažįsta, kad, pradėjus globoti Eriką ir Ernestą, buvo momentų, kai pagalvodavo apie ilgesnį miegą. Bet kai išgirsdavo, kaip vaikai šaukia ir prašo kokių skanėstų, visi miegai iš karto išgaruodavo ir ji pasinerdavo į žaidimus su mažaisiais. Irena atskleidžia, kad Erikas mėgsta blynus su šokoladu, Ernesta – silkę, o Jonas – avokadus, gurmanas nuo vaikystės. „Pusryčių anksčiau iš viso negamindavau, o kai atsirado vaikai, ir lėkštutes išdėlioji, ir šokolado širdeles ant blynų nupieši. Iš vaikų išmokau džiaugtis, pasitikėti. Žmogui bijai kažką pasakyti, o vaikai atbėga, išsipasakoja ir nebijo tą daryti. Jie priminė man apie pasitikėjimą kitais“, – savo kasdiene laime džiaugiasi Irena. ...