Ūkį įkūrusi šeima priėmė globoti paauglį: nenujaučiame, kiek daug galime atverti širdies

Ūkį įkūrusi šeima priėmė globoti paauglį: nenujaučiame, kiek daug galime atverti širdies.

„Mes nenurodėme konkretaus norimo globoti vaiko amžiaus, nes tikim, kad kartais žmonės gyvenime ateina netikėtai. Taip ir Mantas atsirado mūsų šeimoje. Neplanavome globoti paauglio, bet taip tiesiog atsitiko. Dabar džiaugiuosi, kad palikome atviras galimybes“, – sako Šiluvoje gyvenanti Valdonė.

Daugiau nei prieš metus Valdonės, jos vyro Dovydo ir mažojo sūnaus Samuelio šeima pasipildė nauju nariu – 17-mečiu (tuo metu jam buvo 15 metų) globotiniu. Dabar visi kartu, laisvu nuo pamokų ir darbo laiku, jie puoselėja nedidelį, ilgai mintyse planuotą ir neseniai pagaliau įkurtą ūkį su avimis, vištomis ir triušiais bei didžiuliu šiltnamiu, kuris, kaip patys sako, tris kartus didesnis už gyvenamąjį namą.

„Kai Samueliui buvo vieneri, Raseiniuose pradėjau ruošti paauglius Sutvirtinimo sakramentui. Tai buvo priešpandeminiai metai. Atėjo penki ar šeši paaugliai iš globos institucijų, tarp jų ir būsimasis globotinis“, – pasakoja Valdonė.

Kaip prisimena Valdonė, ji atkreipė dėmesį į visus paauglius iš Vaikų namų ir pastebėjo, kad vieni turi nuolatinius savaitgalinius globėjus, mergina – mamą ar močiutę, o Mantas neturi nieko ir dar yra pastebimai liūdnos veido išraiškos.

„Sykį grįžusi namo papasakojau Dovydui, kad tarp paauglių pastebėjau nekalbų vaikinuką, gyvenantį Vaikų namuose. Pasitarę paklausėme globotinio, ar norėtų svečiuotis mūsų namuose. Tuo metu turėjome galimybę, nematėme tam trukdžių ir jis iškart sutiko. Daug nešnekėjo, nenorėjo kalbėti apie savo praeitį, nesidalino, kaip jaučiasi, bet iškart sutiko“, – pasakoja Valdonė.

Šeima priėjo tokį etapą, kai reikėjo apsispręsti – arba priimti globoti, jeigu paauglys nori gyventi kartu, arba nebesusitikti. Sūnui Samueliui globotinis tapo artimu, o jis lyg ir gyvena kartu, lyg ir negyvena. Kaip patys sako, nebuvo kelio atgal, susitinkant tik kartais santykis negali laisvai augti. Taip globotinis apsigyveno Šiluvoje.

„Matau didelį pliusą, kad Mantas atėjo į naujai besikuriančią šeimą, kuri viską daro savo rankomis. Dirbdamas drauge su mumis daug išmoksta, nors pamokos ne visuomet praeina be konfliktų. Jis stebi, mokosi, kaip Dovydas kiekvieną dalyką atlieka savo rankomis. Matau tame daug prasmės, todėl ir renkamės gyvent taip, kad vaikai kurtų kartu su mumis.

Dovydas pritaria žmonai: „Kai atvažiavo globotinis, jis vinies nemokėjo įkalti, o šiandien ir duris įrengia, ir labai daug kitų darbų atlieka. Džiugu, kad jis stebi, mokosi, įsiklauso, išgirsta patarimus.“

Tačiau sunkumus pakeičia džiaugsmas, kai pastebiu, kad globotinis įvertina ir suvokia, ką reiškia prisiimti atsakomybę už veiksmus, užbaigti atliekamą darbą. Pavyzdžiui, mūsų vištidėje Mantas įrengė duris, be pagalbos iš šalies. Kiekvieną kartą einu ir galvoju, kokios jos lygios, kaip gražiai padarytos. Ir žinau, kad tai yra žingsniai, leidžiantys vaikinui suprasti, ką jis gali. Išsikepė bulves, nieko nepridegino. Galvoju, kaip keista džiaugtis tokiais dalykais, bet labai gera“, – sako Valdonė.