Globos istorijos
Keturis vaikus globojanti Audronė su vyru: kvietimas suteikti vaikams namus buvo lyg ženklas
„Prieš septynerius metus išgirdę per televiziją kvietimą tapti globėjais su žinute „Tu gali suteikti vaikams namus“, su vyru pagalvojome, kad čia mums skirta. Minčiai subręsti reikėjo vienerių metų“, – pasakoja Skuodo rajone Daukšių kaime gyvenanti Audronė Būtienė. Jos šeimoje šiuo metu auga keturi tėvų globos netekę vaikai. Likus savaitei iki birželio 22-28 dienomis visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančios Vaikų globos savaitės, Vaiko teisių gynėjų Globos centrų tinklo projektas „Vaikai yra vaikai“ kviečia susipažinti su globėjais. Jie pasakoja apie pasirinkimą globoti, kaip jie atliepia tėvų globos netekusių vaikų emocinius poreikius, kokius vyraujančius mitus vis dar tenka paneigti ir ką jiems reiškia globa. Pasukti globos keliu pasiūlė ir suaugę vaikai A. Būtienė iki šiol prisimena tą lemtingą 2018 m. kalėdinį vakarą. Tuomet prie šventinio stalo buvo susirinkusi visa šeima – iš Norvegijos sugrįžęs vyras ir penki vaikai. Keturi iš jų jau kūrė savo gyvenimą savarankiškai, namuose buvo likęs tik jauniausias, 14-metis sūnus. „Sėdėjome jaukiai kalėdinio vakaro metu ir vaikai sako, namai ištuštėję, trūksta šurmulio, gal judviem vertėtų pagalvoti apie globą. Vėliau tą vakarą pamatėme filmuotą kvietimą tapti globėjais. Tai buvo lyg ženklas“, – šypsosi globėja. Vienerius metus Audronė su vyru jaukinosi globos mintį. Vyras užsibaigė visus darbus Norvegijoje ir grįžo gyventi į Lietuvą. Po metų jie kartu nuėjo į Skuodo socialinių paslaugų šeimai centro globos centrą. Išklausę globėjų ir įtėvių programos (GIMK) mokyus tapo budinčiais globotojais. 2020 m. į Audronės šeimą atkeliavo pirmasis tėvų globos netekęs vaikas – 17-metis paauglys. „Buvo nelengva, nežinojome, kas bus. Bet mano sūnus su atkeliavusiu vaikinu labai greitai rado bendrą kalbą. Prisimenu, kad tą dieną atvažiavęs jaunuolis net neturėjo kuo apsirengti, tad su vyru išvažiavome jam pirkti drabužių. Grįžę suradome apsikeitusiais telefono numeriais, sūnus Rokas surado globotiniui sportinę aprangą. Taip ir pradėjome gyventi“, – prisimena Audronė. Po kurio laiko budinčių globotojų šeimoje apsigyveno ką tik gimusi ankstukė. Vos tik paleista Po išrašymo iš ligoninės, globėjų šeimoje ji praleido šešias savaites. Pastebi, kad namuose vaikai rimsta Jau daugiau nei ketverius metus Audronė su vyru yra nuolatiniai globėjai – šiuo metu jų šeimoje gyvena 16-metis paauglys, 3 metų berniukas ir dvi – 5 ir 6 metų sesutės. Paauglys pas globėjus gyvena jau ketveri metai. „Šaunus vaikinas, mokosi gimnazijoje, nuo pirmų metų yra šaulys, važiuoja į visas stovyklas. Žada po vidurinės mokyklos savanoriškai eiti į kariuomenę. Yra sportiškas, žaidžia krepšinį , dalyvauja rankos lenkimo varžybose. Žinoma, yra ir paauglystės iššūkių. Bet su savais vaikais išmokome, kol kyla didelis garas, reikia kažkur jį išleisti. Jeigu yra problema, ją išspręsti. Paaugliams viską reikia išbandyti, žinoti, bet tai įprasta, tik nereikia to labai sureikšminti“, – pasakoja globėja. Dvi sesutės pas Audronę gyvena mažiau nei pusmetį, atvažiavo prieš Kalėdas. „Žinoma, buvo nelengva, kol pripratome vieni prie kitų, tačiau žaisdami, filmukus žiūrėdami, susidraugavome. Mergaitės labai gražiai sutaria su mažuoju, kuris gyvena pas mus jau pusantrų metų. O vyresnysis jiems lyg vyriausias brolis“, – pasakoja Audronė. Pasak globėjos, akivaizdžiai pastebime, kaip anksčiau buvę neramūs vaikai vis labiau rimsta, smalsiai domisi pasauliu, viską nori žinoti, su manimi kartu tvarko gėlynus. Nuo pat ankstyvo ryto zuja lyg bitės Audronė pasakoja, kad gausioje šeimoje rytas prasideda šeštą valandą ryte. Pasak globėjos, visi zuja kaip bitės. Pirmiausia, mokyklai suruošiamos mergaitės, kurios palydimos iki namo pakelės, kur privažiuoja mokyklos autobusiukas. Po to mažojo eilė, kurį taip pat nuveža darželio autobusas. Paskutinysis po pusryčių maršrutiniu autobusu į mokyklą iškeliauja paauglys. „Visus vaikus išleidus turime su vyru minutėlę laiko, aptariame dienos darbus. Aš lieku namų ruošoje, o vyras iškeliauja į darbą, jis savarankiškai užsiima santechnikos darbais“, – pasakoja Audronė. Ji prisipažįsta, kad laisvalaikio nedaug, tačiau stengiasi kurti savas šeimos tradicijas. „Du sekmadienius per mėnesį skiriame išvykoms, kai šilta, mėgstame keliauti po Lietuvą ar artimas apylinkes. Paskutinį kartą apžiūrinėjome Plungę, ėjome pasivaikščioti po Oginskių dvarą, aplink Platelių ežerą. Gana dažnai nuvažiuojame iki Palangos, Šventosios, Karklės. Tradiciškai atostogaujame Ventspilyje, Latvijoje, ten turime pažįstamus, pas kuriuos apsistojame. Vaikai labai laukia išvykų ir atostogų“, – pasakoja Audronė. Globoti – labai gera Globėja prisipažįsta, kad savo sprendimo pasiryžti globai nesigaili ir bando draugų šeimas įkalbinti pasekti jų keliu. „Svarstantiems globoti, atvirai pasakyčiau, kad nelaukti. Žmonės dažniausiai baiminasi, ar pavyks susikalbėti su vaiku. Tačiau nereikia bijoti, viskas gyja, vidiniai skausmai mažėja, patikėkite. Mes jaučiame kaip vaikai prigyja prie namų, keičiasi. Atvažiuoja pas mus ir šeimos, kurios svarsto apie globą, klausinėja. Smagu, kai žmonės patiki, kad gali vaikams suteikti namus. Manau, kad reikia priimti, mylėti ir atverti namų duris. Globoti – labai gera“, – sako Skuodo rajone gyvenanti Audronė. Šiuo metu, remiantis 2026 m. gegužės mėnesio duomenimis, šeimos aplinkoje (pas budinčius ir nuolatinius globotojus, globėjus, šeimynose) auga 4633, o globos institucijoje (šeiminiuose namuose) – 938 vaikai. Lietuvoje šiuo metu yra 255 budintys ir 57 nuolatiniai globotojai, 56 šeimynos ir 3070 globėjų šeimų, kuriose auga tėvų globos netekę vaikai. Vaikų globos savaitė šiemet minima birželio 22-28 dienomis. Tradicinis globojančių šeimų festivalis „Vaikai yra vaikai“ birželio 27-ąją įvyks Šiauliuose. Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą rasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 0 800 10 800. ...
Romų tautybės mergaitę globojanti Ingrida su vyru: negalėjome pamiršti jos akių
„Kai pamačiau keturmetę mergaitę smėlio dėžėje, negalėjau pamiršti jos rudų akių. Pajutau didžiulį norą pakviesti ją į šeimą, nutiesti kelią tolimesniam jos gyvenimui. Romų tautybės vaikams beprotiškai sunku surasti globėjus. Tikėtina, kad jos laukė gyvenimas globos institucijoje“, – pasakoja Vilniuje gyvenanti globėja Ingrida, jau vienuolika metų kartu su vyru globojanti Mariją. Likus dviems savaitėms iki birželio 22-28 dienomis visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančios Vaikų globos savaitės, Vaiko teisių gynėjų Globos centrų tinklo projektas „Vaikai yra vaikai“ kviečia susipažinti su globėjais. Jie pasakoja apie pasirinkimą globoti, kaip jie atliepia tėvų globos netekusių vaikų emocinius poreikius, kokius vyraujančius mitus vis dar tenka paneigti ir ką jiems reiškia globa. Dabar globėjai parenkami pagal vaiko poreikius Ingridai minčių apie globą kildavo dažnai, ypač kai su vienoje vaikų paramos akcijoje dirbusiais vyro tėvais keliaudavo aplankyti globos namuose augančių vaikų. Susitikimas su penkiamete mergaite buvo lemtingas. „Mes su anyta vežėme akcijos diplomus ir smėlio dėžėje atsitiktinai pamačiau ją, simpatišką, mažą mergaitę. Kažkas širdyje suvirpėjo. Grįždama namo jau buvau apsisprendusi ją globoti. Su vyru kalbėjomės keletą dienų, vyro tėvai taip pat turėjo abejonių, ar tikrai sugebėsime. Mūsų pasiryžimas buvo stipresnis“, – prisimena globėja. Ingridos globos pradžia buvo prieš 11 metų, kai globėjai galėdavo pabendrauti su globotiniais iš globos namų ir pakviesti juos į šeimą. Dabar šeima renkama vaikui. Globėjo parinkimo komisija, įvertinusi konkretaus vaiko poreikius, vertina galimų globėjų lūkesčius ir galimybes, parenka geriausiai vaiko interesus tinkantį globėją. Parinktas globėjas gauna informaciją apie vaiką, gali su juo susipažinti. Įsiklausyti, kalbėtis ir išlikti kantriems Prieš 11 metų Ingrida dirbo aukle, tad į šeimą atkeliavus Marijai, ji veždavosi mergaitę kartu pas auklėjamą vaiką. „Esu labai dėkinga savo bičiulei, kuri leisdavo atvykti kartu su ja, abu migdydavau pietų miego“, – pasakoja globėja. Ingrida atvira – pirmas savaites buvo „ medaus” laikotarpis, o vėliau pradėjo skleistis karštas globotinės temperamentas, greitai atėjo iššūkių metas. „Buvo toks laikotarpis, kai sakydavo, tu nesi mano mama. Kažkuriuo metu tapau atstumtąja šeimoje, nes mergaitė mano vyro klausydavo, elgdavosi pavyzdingai, o aš susirinkdavau visus nemaloniausius žodžius“, – pasakoja Ingrida. Globėjai ypač padėjo konsultacijos su globos koordinatoriumi. Reikėjo laiko, įsiklausymo, daugiau kartu praleistų valandų laiko, prie stipresnio ryšio kūrimo prisidėjo ir kelionės drauge į šokių būrelį, kurį ypač pamėgo Marija. „Teko išlaukti, būti kantriai, kol jos požiūris pradėjo keistis. Vėliau teko susidurti ir su paauglystės iššūkiais, kai vėlgi prireikė laiko, pokalbių, konsultacijų. Nebūkime naivūs, kad viskas bus gražu ir pūkuota. Manau, kad su panašiomis problemomis susiduria visos vaikų turinčios šeimos ir nereikėtų išskirti globojamų“, – įsitikinusi Ingrida. Padeda atvirumas Kokia buvo Marija globos pradžioje ir dabar – kaip diena ir naktis. Greitai 16-ąjį gimtadienį švęsianti mergina mokykloje užima seniūnės pavaduotojos pareigas, toliau lanko itin mėgiamus gatvės šokius, daug laiko praleidžia su bendraamžiais. „Iš pradžių ji norėjo kuo greičiau užaugti ir palikti tėvų namus. Bet čia turbūt daugelio vaikų svajonės. O dabar ji niekur neskuba, jaučiasi saugi, nurimusi, pilnavertė šeimos narė. Juokauja, kad gyvens pas mus iki 30 metų“, – šypsosi Ingrida. Pasak globėjos, mergina puikiai sutaria ir su seneliais, kuriems ji – pirmoji anūkė, kuri labai mylima ir lepinama. „Kaip minėjau, tikrai ne viskas globos metu buvo sklandu. Tačiau, kai šeimoje lankosi vaiko teisių specialistai ir globos koordinatorė, visuomet atvirai pasakojame, kaip mums sekasi, kokios konkrečios problemos kyla. Marija irgi viską tiesiai iškloja, kas jai ant širdies guli. Tuomet visi kartu galvojame, kaip spręsti sunkumus. Nieko neslepiame, Marija irgi viską mato. Atvirumas tikrai padeda“, – neabejoja Ingrida. Jeigu svarstote globoti, eikite ir darykite Globėjos nuomone, nors viešojoje erdvėje vis dažniau girdima apie globą, pasakojamos globėjų istorijos, bet žmonės vis tiek dar nenoriai apie tai kalba. „Marija mokykloje nieko neslepia šia tema ir ateityje pati norėtų globoti. Bet ji drąsi, tvirta mergina ir džiaugiuosi, kad tokia užaugo“, – sako Ingrida. Ji dalinasi, kad Marija yra apsisprendusi pasikeisti pavardę į globėjų ir labai to laukia. „Norėjome ją įvaikinti ir suteikti pavardę, bet pasitarę nusprendėme likti globėjais. Vaikas žino visą šeimos istoriją, savo seseris, mamą, tačiau savo tėvais laiko mus“, – pasakoja Ingrida. Moteris visiems, kurie svarsto apie globą, siūlo neabejoti daugiau pasitikėti savimi. Puiki Globėjų ir įtėvių rengimo (GIMK) programa padės išsigryninti, ar tai tas kelias. „Dabar žvelgiant į prieš 11 metų žengtą žingsnį, galiu pasakyti, kad buvome labai drąsūs. Nežinau, ar dabar pasiryžtume. Nors susipažinus su Egle Vaitkevičiene ir jos vyru, kuri šeimynoje užaugino dešimtis globojamų vaikų, gavau pliūpsnį motyvacijos ir jau vėl kirba mintis globoti. Gal kai Marija baigs mokyklą ir neturėsim ką veikt...“, – šypsosi Ingrida. Balandžio duomenimis, šeimos aplinkoje (pas budinčius ir nuolatinius globotojus, globėjus, šeimynose) auga 4046, o globos institucijoje (šeiminiuose namuose) – 958 vaikai. Lietuvoje šiuo metu yra 255 budintys ir 54 nuolatiniai globotojai, 56 šeimynos ir 3096 globėjų šeimos, kuriose auga tėvų globos netekę vaikai. Vaikų globos savaitė šiemet minima birželio 22-28 dienomis. Tradicinis globojančių šeimų festivalis „Vaikai yra vaikai“ birželio 27-ąją įvyks Šiauliuose. Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą rasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 0 800 10 800. ...
Iš Londono grįžusi žemaitė Odeta pasirinko globėjos kelią: visuomet klausau širdies
„Rūpestis, meilė, šiluma, ramybė, supratimas, atjauta – daugybe žodžių galėčiau apibūdinti vaikų globą. Tačiau daug ką reikia daryti tyliai. Kūdikį apkabinti ir priglausti, apkabinimų nemėgstančiam paaugliui galvą paglostyti ar per petį paplekšnoti ir parodyti, koks jis svarbus“, – sako Kuršėnuose gyvenanti Odeta Remeikienė, kuri šiuo metu globoja 17-metį paauglį bei iš šeiminių namų atkeliavusią nepilnametę merginą su dviejų mėnesių kūdikiu. Likus trims savaitėms iki birželio 22-28 dienomis visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančios Vaikų globos savaitės, Vaiko teisių gynėjų Globos centrų tinklo projektas „Vaikai yra vaikai“ kviečia susipažinti su globėjais ir išgirsti jų mintis apie pasirinkimą globoti, kaip jie atliepia tėvų globos netekusių vaikų emocinius poreikius, kokius vyraujančius mitus vis dar tenka paneigti ir ką jiems reiškia globa. Geriausias sprendimas gyvenime 2010 m. Lietuvą palikusi Odeta su vyru, sūnumi ir dviem dukromis dešimtmetį savo gyvenimą kūrė Londone. Vyras siekė karjeros nekilnojamojo turto sektoriuje, ji – aukštosios mados srityje, vaikai mokėsi mokykloje. Tačiau pasaulį užklupusi Covid-19 pandemija paskatino moterį sugrįžti į gimtąjį kraštą. „Vyras su sūnumi liko Londone, o aš kartu su dukromis nusprendžiau pasukti į gimtinę. Norėjosi, kad mergaitės geriau pramoktų lietuviškai ir pagyventų Lietuvoje, o mano mintyse buvo globa. Esu užsispyrusi žemaitė iš Telšių, visada darau, ką širdis kužda. O ji kaip niekad stipriai šaukė globoti. Mano dukros mane taip pat įkalbinėjo: „Mama, tu gi norėjai globoti, kada, jei ne dabar“, – prisimena 2020 m. Kuršėnuose apsigyvenusi moteris. Po kelių mėnesių, išklausiusi Globėjų ir įtėvių rengimo programos (GIMK) mokymus, ji tapo budinčia globotoja, kurios namuose apsigyvendavo laikinai tėvų globos netekę vaikai. Po pusmečio – ji apsisprendė tapti nuolatine globėja trims 13, 15 ir 17 metų broliams. „Namai dideli, tad vietos užteko visiems – ir mano dukroms, ir atkeliavusiems berniukams. Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Vyriausias iš brolių jau gyvena savarankiškai, vidurinysis, neseniai 20-metį paminėjęs, dar kartu su mumis, kaip ir jaunesnysis jo broliukas. Su jais užmezgiau labai stiprų ryšį, vadinu savo vaikais ir be jų savo gyvenimo neįsivaizduoju“, – tvirtina Odeta. Visuomet klauso širdies Prieš porą mėnesių Odeta savo namus ir širdį atvėrė ir nepilnametei, vaikelio besilaukiančiai, globotinei iš šeiminių namų. Šiuo metu ji yra nuolatinė 16-metės globotoja ir budinti globotoja jos dviejų mėnesių kūdikiui. „Globos specialistai ieškojo šeimos, kuri galėtų priglausti tiek merginą, tiek kūdikį. Turėjau patirties, nes laikinai pas mane jau gyveno nepilnametė su vaikais. Be to, su paaugliais man patinka bendrauti. Kaip visuomet, paklausiau širdies“, – sako moteris. Pasak Odetos, su ką tik kūdikio sulaukusia mergina ji dar tik mezga ryšį, dalyvavo gimdyme ir dabar rūpinasi naujagimio priežiūra. „Žiūriu į tą dviejų mėnesių kūdikį ir dėkoju jam, kad mane pasirinko iš milijardo žmonių ir suteikia man tokią laimę“, – jautriai prisipažįsta globėja. Svarbu – nelaikyti pykčio ir mokėti atleisti Visuomet optimistiškai nusiteikusi Odeta prisipažįsta, kad tikrai ne viskas rožėmis klota. „Vaikų problemos man nėra svetimos, bet to nepaverčiu tragedija. Buvo, kad paaugliai bėgo iš mokyklos. Gali pykti, šaukti, o gali pasikalbėti apie šią problemą. Ką tu vaikui padarysi? Aš visuomet pradėdavau pokalbį apie tai, kad jis man labai svarbus ir kad kalbėsime ne apie jį, o apie nederamą poelgį. Vaikai išgirsdavo“, – apie bendravimo su vaikais metodus pasakoja globėja. Pasak Odetos, labai svarbu – mokėti atleisti. „Nemoku pykti. Jeigu kažkas nutinka, sakau, dabar visi pabūname savo kambariuose, o aš einu pasivaikščioti su šuniuku. Nusiraminu, o tada jau einame kalbėtis. Jeigu buvome susipykę, kitą dieną atsikeli ir toliau gyveni, juk visur šeimose būna ir ginčų, ir džiaugsmo momentų“, – sako Odeta. Ji reguliariai medituoja, eina pabėgioti, meldžiasi. „Galbūt malda man padeda nusiraminti ir sugrįžti į save, surasti žodžius kaip su vaikais kalbėti. Mes bejėgiai prieš tai, kas nutiko tėvų globos netekusių vaikų gyvenime. Galime priimti tai, kas yra, apglėbti tais nematomais sparnais, megzti ryšį ir auginti jų pasitikėjimą“, – neabejoja globėja. Jeigu ne šeimos palaikymas, vargu, ar galėčiau duoti tiek meilės Odeta jaučia besąlygišką vyro palaikymą, kurį aplanko Londone, kartu su ten gyvenančiu sūnumi. Sutuoktiniai kone kasdien bendrauja nuotoliu. „Kai dėl ko nors dvejoju ar išgirstu iš aplinkinių klausimus, kam man to reikia, vyras man sako, ar tau, kada nors buvo svarbi kitų žmonių nuomonė. Jis mane padrąsina, kaip ir sūnus su dukromis, padeda ir suaugę globotiniai, už jų jaučiuosi kaip už mūro. Visi šeimos nariai įtraukti, čia ir yra stiprybė. Jeigu ne šeimos palaikymas, vargu, ar galėčiau duoti tiek meilės“, – sako Odeta. Kuršėnuose gyvenančiai moteriai norėtųsi bent keliems vaikams suteikti galimybes geresniam ir lengvesniam gyvenimui. „Jeigu jums širdyje sukrebždėjo mintis, kad norite būti globėju, bandykite. Man pavyko – šie vaikai labai praturtino mano gyvenimą. Niekada nebebūsiu tokia, kokia buvau anksčiau“, – tikina globėja. Balandžio duomenimis, šeimos aplinkoje (pas budinčius ir nuolatinius globotojus, globėjus, šeimynose) auga 4046, o globos institucijoje (šeiminiuose namuose) – 958 vaikai. Lietuvoje šiuo metu yra 255 budintys ir 54 nuolatiniai globotojai, 56 šeimynos ir 3096 globėjų šeimos, kuriose auga tėvų globos netekę vaikai. Vaikų globos savaitė šiemet minima birželio 22-28 dienomis. Tradicinis globojančių šeimų festivalis „Vaikai yra vaikai“ birželio 27-ąją įvyks Šiauliuose. Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą rasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 0 800 10 800....
Kas pasikeičia priėmus sprendimą globoti?
,,Anksčiau atrodė, kad meilė, tai jausmas, kuris ateina savaime.Dabar žinome, kad tai sprendimas, kurį renkiesi kiekvieną dieną, net kai sunku, net kai pavargsti, net kai atrodo, kad tik duodi, duodi, duodi… ir vis tiek abejoji, ar pakankamai gerai. Pasikeitė ir mūsų kantrybė, ribos, požiūris į žmones. Pradėjome labiau suprasti, kiek daug žmogaus asmenybei reiškia vaikystės patirtys ir aplinka, kurioje jis auga. Kad ne tik įgimtas temperamentas formuoja vaiką, bet ir tai, kiek jis gauna dėmesio, meilės, kokį suaugusiojo pavyzdį mato, ar auga saugiai. Ir nors gyvenimas tapo sudėtingesnis, pilnas skirtingų istorijų, emocijų ir dienų, kurios ne visada lengvos, jis tapo daug prasmingesnis. Toks, kuriame jautiesi reikalingas. Ir žinai, kad tavo buvimas kažkam reiškia labai daug." Tokiomis gražiomis mintimis dalijasi nacionaliniai globos ambasadoriai Edita ir Aidas Deltuvos. Daugiau Editos minčių ir jų šeimos patirties skaitykite straipsnyje: Nuoroda į 15 min straipsnį...
Septynis vaikus globojanti kauniečių šeima: žmonės stebisi, kad jauni žmonės gali globoti
„Žmonės vis dar stebisi, kad mes, tokie jauni globėjai, savo gyvenimą skiriame globai. Esame pavyzdžiu kitiems ir tuo didžiuojamės“, – sako 26-erių Edita Deltuvė, kartu su vyru Aidu šiuo metu namus sukūrusi septyniems tėvų globos netekusiems paaugliams. Per ketverius globos metus kauniečių šeimos durys buvo atvertos dar aštuoniems vaikams, kuriems buvo paskirta laikinoji globa. Per didžiausias metų šventes Vaiko teisių gynėjų Globos centrų tinklo „Vaikai yra vaikai“ projektas grįžta su visuomenės dėmesio sulaukusia socialine kampanija „Mano akims reikia tavo akių“. Jos metu globėjai dalijasi savo patirtimi, kasdienybe, pirmaisiais žingsniais globoje ir stengiasi paneigti egzistuojančius mitus. Žmonės, kurie gali padėti Šeimynos įkūrėjų Deltuvų istorija unikali – mirus globėjai su ja augęs ir vėliau savarankišką gyvenimą sukūręs Aidas kartu su žmona Edita nusprendė tapti globėjais dešimčiai vaikų. Didžioji dalis iki šiol gyvena kartu. Tiesa, du aštuoniolikmečiai jau svarsto apie savarankišką gyvenimą – mergina planuoja mokytis kirpėjos amato, o vaikinas svarsto apie mokytojo profesiją, nors iš karto po mokyklos planuoja savanoriškai eiti į kariuomenę. Mažesnieji aktyviai dalyvauja įvairiuose būreliuose. Vieni lanko dailės terapiją, baseiną, kiti groja muzikos mokykloje akordeonu ar saksofonu, lanko piligrimų centrą Kaune. „Padedame vaikams visose veiklose, jiems svarbi mūsų nuomonė, patarimai, esame jiems autoritetai. Pavyzdžiui, jei reikia pirmą kartą užsiregistruoti pas gydytoją ar sudaryti darbo sutartį, tampame vieninteliais žmonėmis, kurie gali padėti“, – pastebi E. Deltuvė. Gausi šeima kuria sekmadienio šeimos pietų tradiciją, kartais nueina į kiną ar ledo areną, o dabar, žiemos metu, keliauja po aplinkinius miestus ir apžiūri kalėdinės eglutes. Vasarą mėgsta aplankyti užsienio šalis – šiemet visi drauge autobusiuku keliavo po Italiją. Esame ne tik pora, bet ir komanda Globėja pastebi, kad nors ir pamažu, bet keičiasi visuomenės požiūris – neva tėvų globos netekęs vaikas sunkiai kažką gyvenime pasieks. „Tikėjimo globojamais vaikais daugėja. Nors vis dar pasitaiko atvejų mokykloje, kai globojami vaikai tampa „atpirkimo ožiais“, apkaltinami dalykais, kurių jie nėra padarę. Tokios nuostatos ateina ne iš mokytojų, o iš tėvų. Taip jau yra, reikia laiko požiūriui pasikeisti arba susitaikyti, kad visada bus žmonių, kurie vadovausis mitais ir juos sunku bus pakeisti“, – sako E. Deltuvė. Ji neabejoja, kad globodami kartu su vyru auga kaip asmenybės ir bręsta kaip žmonės. „Globa mus labai sustiprino. Pasikeitė ir požiūris į gyvenimą – kai kurios, atrodytų, didžiulės problemos tapo menkniekiais, nes pradėjome vertinti ir atsirinkti tai, kas yra svarbiausia. Globa pakeitė ir mano bei vyro tarpusavio santykį. Juk buvome vėjavaikiški, rūpinomės tik savimi ar gyvūnais, o dabar esame atsakingi už gausią šeimą. Esame ne tik pora, bet ir komanda, kuri žiūri ta pačia kryptimi“, – sako globėja. Pasak A. Deltuvos, globodami jie tobulėja ir kiekvienas individualiai, ir kaip pora. „Kiekvieną dieną išmoksti kažką naujo. Tarkime, būti kantresniu, negali reaguoti impulsyviai, turi apgalvoti savo reakcijas, nes vaikai dažnai daug ką perima iš suaugusiųjų“, – sako globėjas. Svarbu priimti jauną žmogų Globėjai atviri – per ketverius metus jie daug ko išmoko, ypač apie santykių su vaikais kūrimą. Pasak E. Deltuvės, būtina stengtis vaiką pažinti iš įvairių pusių, kalbantis ar užsiimant skirtingomis veiklomis. „Svarbu būti ne tik atviram, bet ir priimti jauną, augantį žmogų. Suaugusieji linkę turėti daug įvairių lūkesčių, kad vaikas elgsis taip, kaip jie norės. Bet iš tiesų kiekvienas žmogus yra su savo norais ir įpročiais, tad teks nusiteikti priimti kitą žmogų be išankstinių nusistatymų ir atvira širdimi“, – pataria globėja. Žvelgdami į praeitį, E. ir A. Deltuvos tikina praėję daugybę skirtingų stadijų. Tapę globėjais jie įsivaizdavo, kaip pakeis vaikų gyvenimus ir taps superherojais. Vėliau pasirodė, kad globa – ne tik meilė, bet ir ribų nusistatymas, tad šis etapas buvo nelengvas. Po to sekė romantizavimo etapas, kurį pakeitė įvairios problemos, patvirtinusios, kad ne viskas gyvenime rožėmis klota. „Susiklosčius sudėtingai situacijai, paklausiame savęs, ar vis dar gerai darome ir mums tai yra svarbu. Sau atsakome, kad tai mūsų kelias ir judame toliau“, – pasakoja E. Deltuvė. Svarstantiems apie globą, ji siūlo nueiti į Globėjų ir įtėvių rengimo programos (GIMK) mokymus, pakalbėti su specialistais apie savo lūkesčius ir baimes, susitikti su miesto ar rajono globėjų bendruomene. „Jeigu nieko neveiksi, tai nieko ir nesužinosi. Reikia žengti pirmus žingsnius ir palengva pajausi, ar globos kelias tavo, ar ne. Mes pajautėme, kad mums tai svarbu ir globa tinka“, – reziumuoja E. Deltuvė. Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą rasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 0 800 10 800....
Tris vaikus globojanti Jovitos šeima: kai vaikas pradeda skleistis, pajunti džiaugsmą
„Kai matai vaikų pokyčius, kaip keičiasi elgsena, atsiranda prieraišumas, pasitikėjimas, jie pradeda skleistis, pajunti džiaugsmą ir motyvaciją. Tai ir yra tikroji globa“, – sako Varėnoje gyvenanti gydytoja kardiologė Jovita Samauskienė. Šiuo metu globėjos šeimoje auga net penki vaikai, trys iš jų netekę tėvų globos ir saugius namus suradę Jovitos šeimoje. Artėjant didžiausioms metų šventėms, globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ kartu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba grįžta su visuomenės dėmesio sulaukusia socialine kampanija „Mano akims reikia tavo akių“, kurios metu globėjai dalijasi savo patirtimi, kasdienybe, pirmaisiais žingsniais globoje ir stengiasi paneigti egzistuojančius mitus. Prieš penkerius metus Jovita su vyru augino du – 6-erių ir 9-erių metų sūnus, tačiau labai norėjo šeimoje mergaitės ir pasirinko globos kelią. Pamatę skelbimą, kad organizuojami Globėjų ir įtėvių rengimo programos (GIMK) mokymai, jie ilgai nelaukė – per kelias dienas surinko būtinus dokumentus ir nuėjo į kursus. „Nei vyro, nei mano giminėje nebuvo globojančių žmonių. Tiesa, mano klasiokė augo didžiuliuose instituciniuose globos namuose. Lankiausi dviaukščiame name, kur ji gyveno. Kaip dabar pamenu, salė, daug lovų, prie vienos iš jų – spintelė. Tokia jos erdvė. Ji neturėjo nei savo kambario, nei tėvų, o darbuotojai nuolat keitėsi. Nežinau, galbūt todėl ir kirbėjo širdyje didžiulis noras globoti – suteikti bent vienam vaikui tikrus namus,“ – pasakoja Jovita. Jos močiutės šeimoje augo vienuolika vaikų, mamos – keturi, tad ir Jovitai norėjosi gausios, triukšmingos šeimos, kur „vyktų šaršalas ir vaikai aplink bėgiotų“. Negalėjome kitaip, užgraužtų sąžinė Pabaigus GIMK kursus, šeima po pusmečio sulaukė skambučio – pagalbos prireikė dviem tėvų globos netekusiems vaikams – 6 mėn. kūdikiui ir 2,5 metų berniukui. Nors šeima planavo auginti mergaitę, nusprendė nuvažiuoti susipažinti su vaikais. „Kai pamatėme berniukus, iš karto sutikome atverti savo namų duris – jeigu būtume atsisakę, užgraužtų sąžinė. Tad taip tapome keturių berniukų tėvais, o aš iš karto išėjau motinystės atostogų – kolegos labai stebėjosi, bet toks globėjų gyvenimas“, – šypsosi Jovita. Po 2,5 m. globėjų šeima sulaukė dar vieno skambučio iš globos centro. Šįkart dėl mergaitės. Nuvykę į globos namus ir pamatę besišypsančią mažylę, jie vėl negalėjo atsisakyti. Taip šeimoje atsirado ir penktas vaikas. Jovita prisipažįsta, kad šiuo metu iššūkių netrūksta – rudenį vyresnysis globojamas berniukas pradėjo eiti į pirmąją klasę, kur tenka ne tik susipažinti su nauja aplinka, bet ir įveikti sustiprėjusius emocinius iššūkius, kurie buvo pastebėti jau seniai. Jeigu bus problema – išspręsime Jovita atvira – be vyro paramos niekaip nesugebėtų tinkamai atlikti globėjos pareigų. „Mes labai mylime vaikus, tad turiu besąlyginį vyro palaikymą. Galime lygiavertiškai dalinti pareigomis, atsakomybėmis. Stipri parama būtina, ypač jeigu visuomenė ar artima aplinka nėra itin pozityviai nusiteikusi, kaip nutiko mums“, – pasakoja varėniškė. Tiek Jovitos, tiek jos vyro tėvai klausė – kam jiems reikalingi tėvų globos netekę vaikai, kai namuose auga biologiniai. Nuolat iš giminaičių ar draugų girdėjo įvairių mitų dėl genetikos, vaiko raidos ar elgesio sutrikimų. „Globos pradžioje, kai nesijauti tvirtas ir turi įvairių baimių, o dar aplinkui tave sklinda įvairi nuogirdų pilna informacija, imi dvejoti. Tuomet atvirai pasikalbėjome su vyru ir nusprendėme „įjungti blaivų protą“. Mes esame vienoje aplinkoje, kiti – kitoje, vieni negalėtų globoti, o mes galime. Juk nežinai, kokie iššūkiai bus su biologiniais vaikais, taip pat priimi ir tuos, kurie tenka globotiniams. Svarbu vadovautis nuostata: jeigu bus problema – išspręsime“, – optimistišku požiūriu vadovaujasi globėja. Jovita aktyviai dalyvauja globos bendruomenės gyvenime, įsitraukusi į globos ambasadorės veiklą Varėnos rajone, dalijasi patirtimi ir savo pavyzdžiu įkvepia kitus. Už jautrumą, atsakomybę ir atsidavimą šeimai ji įvertinta apdovanojimu už tėvystę. Keliauja, žiūri filmus ir kuria tradicijas Gausi šeima kuria savo tradicijas. Kartą per mėnesį, sekmadieniais, vyresni vaikai arba Jovita su vyru organizuoja „šeimadienius“, t. y. už numatytą biudžetą pakviečia visus į kokią nors vietą mieste ar sugalvoja kitą užsiėmimą visai šeimai. Kita tradicija – tėvadienis – viena para ar savaitgalis, kuris skirtas tėvams pabūti atskirai nuo vaikų. Tuomet juos prižiūri giminaičiai. „Esame keliautojų šeima. Pavasarį ar vasarą labai daug važinėjame dviračiais, net žygius organizuojame aplink ežerą, rengiame stovyklas. Be to, labai mėgstame žiūrėti filmus. Rudens ar žiemos vakarais susirenkame miegamajame, kur daug sėdmaišių, pasigaminame spragėsių ir suorganizuojame vietinį kino teatrą“, – pasakoja Jovita. Kartą ar du per metus globėjų šeima aplanko užsienio šalis. Šiemet su automobiliu dvi savaites keliavo po Lenkiją, Austriją, Kroatiją, Italiją. Vaikai kelionių taip pat laukia, jų metu pasiūlo, ką norėtų aplankyti – aktyvi šeima pasiruošia maršrutą ir visą dieną vaikštinėja po lankomus miestus. Pasak Jovitos, kelionės yra ir puiki galimybė pailsėti ir trumpam pamiršti buitį. Kuo mažiau klausytis aplinkinių Jeigu Jovitai vienu ar keliais žodžiais reikėtų apibūdinti, ką reiškia globa, tai – namai, saugus prieglobstis. „Man labai smagu matyti, kaip vaikai lekia iš darželio ar mokyklos rėkdami „mamyte“ ar „tėtuk, važiuojam namo“. Pagalvoji, kad tikrai šiems vaikams atvėrei namų duris ir širdis. Man tai didžiulė motyvacija“, – sako globėja. Ji pataria svarstantiems dėl globos, jeigu yra bent mažiausias noras, klausyti širdies balso, imti ir daryti – užsirašyti į GIMK mokymus ir kuo mažiau klausyti aplinkos bei visuomenės. Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą rasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 0 800 10 800....
„Kartą mokykloje, bendraudama su mokytojais, sakiau, kad tėvų globos netekę vaikai yra mūsų visų. Aš jų taip pat negimdžiau, tiesiog bandau užauginti pilnaverčius visuomenės narius, kurie ateityje sugebėtų savimi pasirūpinti“, – sako klaipėdietė Roma Ruikienė. Jau beveik dešimtmetį ji yra budinti globotoja, kurios šeimoje laikinai gyveno 15 vaikų. Du iš jų auga iki šiol, nes Romos šeima jiems tapo nuolatiniais globėjais. Artėjant didžiausioms metų šventėms, globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ kartu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba grįžta su visuomenės dėmesio sulaukusia socialine kampanija „Mano akims reikia tavo akių“, kurios metu globėjai dalijasi savo patirtimi, kasdienybe, pirmaisiais žingsniais globoje ir stengiasi paneigti egzistuojančius mitus, rašoma pranešime spaudai. Pirmąją dieną nedrįsti priglausti, o antrąją – lyg savas Roma su vyru ir jauniausia 5-mete dukra beveik prieš dešimtmetį į Lietuvą grįžo iš Švedijos, kur praleido penkerius metus. Dvi suaugusios Romos dukros jau kūrė savarankišką gyvenimą. „Labai norėjome dukrai brolio ar sesers, namuose buvo pakankamai vietos, tad su vyru pagalvojome apie nuolatinę globą. Apie budinčius globotojus tuomet buvo kalbama mažai. Pradėjome domėtis ir tuo pat metu vyresnioji dukra pastebėjo skelbimą feisbuke, kad SOS vaikų kaimas ieško laikinų, dabar budinčių globotojų. Nusprendėme nueiti, daugiau sužinoti. Be to, pagalvojau, kad laikina globa – galimybė pasitikrinti, ar globos kelias yra mūsų“, – pasakoja klaipėdietė. Roma iki šiol prisimena pirmą pas juos atkeliavusį vaiką – trijų mėnesių kūdikį. Po Globėjų ir įtėvių rengimo programos (GIMK) mokymų šeima buvo pasirengusi pasirūpinti kūdikiu, todėl, kai jam prireikė pagalbos, globos centras kreipėsi į globėjus. „Nuvažiavome į bendruomeninius vaikų globos namus ir grįžome namo su nauju šeimos nariu. Su kūdikiais paprasta – pirmąją dieną dar nedrįsti stipriau priglausti, o antrąją dieną – atrodo lyg savas. Jis pas mus praleido aštuonis mėnesius. Išsiskyrimas buvo labai sunkus, nes prie vaiko labai prisirišome, ypač dukra. Tačiau toks yra budinčių globotojų gyvenimas“, – sako R.Ruikienė. Visi sprendimai – su vyro palaikymu Po pirmojo vaiko išvykimo greitai atkeliavo antras vaikas – 1,4 metų berniukas. Taip jau susiklostė, kad dabar devynmetis berniukas Romos šeimoje gyvena iki šiol – klaipėdiečiai nusprendė tapti jo nuolatiniais globėjais. „Šiuo metu mūsų šeimoje – keturi vaikai: mano biologinė dukra, du nuolat globojami vaikai ir laikinai globojamas 14-metis berniukas. Mergaitė, kurią apsisprendėme globoti nuolat, atkeliavo iš nesaugios aplinkos, turėjome vilčių, kad jai pavyks grįžti į savo šeimą, tačiau ji jau trečius metus auga pas mus“, – pasakoja globėja. Ji džiaugiasi, kad visus sprendimus priima kartu su palaikančiu vyru, be kurio pagalbos, kaip ji sako, nebūtų ten, kur yra dabar. „Jeigu neturėčiau vyro pritarimo ar gyvenčiau viena, būtų beprotiškai sunku ir abejoju, ar globoti pasiryžčiau. Kai vaikai pradeda eiti į mokyklą, lankyti įvairius būrelius, reikia pagalbos ruošiant namų darbus, neįsivaizduoju, kaip viską vienam žmogui suspėti“, – patirtimi dalijasi Roma. Mėgsta aktyvų laisvalaikį – keliauja pėsčiomis ar dviračiais Globėjai pataria ir viena iš dukrų, kuri taip pat yra baigusi GIMK mokymus. Tik gyvenimas sudėliojo viską taip, kad ji turi penkis biologinius vaikus ir šiuo metu apie globą negalvoja. Romos dukros vyro tėvai – taip pat globėjai. „Mane supa tik palaikantys ir globą suprantantys žmonės, todėl jokių bereikalingų klausimų nesulaukiame. Dar su vyresniąja dukra ir dėl mokyklos reikalų pasitariame – globotinio amžius panašus kaip anūko. Kita dukra gyvena užsienyje, bet kone kasdien susiskambiname ir aptariame visus einamus klausimus, visuomet jaučiu jos palaikymą“, – pasakoja Roma. Gausi šeima savaitgaliais labai mėgsta keliauti, labai dažnai su dviračiais, ypač vasarą. Rudenį ar žiemą reguliariai važiuoja pasivaikščioti pažintiniais pėsčiųjų takais ar į baseiną. „Vaikų rudens atostogų metu aplankėme Gdanską, ir dviračius vežėmės kartu. Mūsų globojama mergaitė labai mėgsta dviračius, sako, kai užaugsiu, tai daug su jais keliausiu. Kai yra tiek vaikų, nekeliu klausimo, kur važiuosime. Laisvalaikio praleidimą pateikiu kaip faktą ir ten keliaujame – svarbu, kad visi būtume kartu“, – sako globėja. Globa yra gyvenimas Pasak Romos, globa yra apie pastovų ryšio kūrimą, tačiau būnant budinčiu globotoju reikia susitaikyti su tuo, kad ne visada užteks laiko ryšį sukurti. „Iš žmonių girdžiu pasakymų, kad negalėčiau būti budinčiu globotoju – būtų per daug emociškai sunku išsiskirti su vaiku. Tada įsijungia vidinis priekaištas – negi aš esu kažkokia blogesnė, nes man neskaudu. Patikėkit, man taip pat sunku išsiskirti. Jeigu vaikas grįžta į biologinę šeimą, tada jauti palengvėjimą ir džiaugiesi už jį. Mes, budintys globotojai, irgi esame žmonės, prie vaikų taip pat prisirišame ir mums labai svarbu, kaip toliau klostosi vaiko gyvenimas“, – pasakoja klaipėdietė. Pasak jos, jeigu jau yra mintis apie globą, keliaukite į GIMK mokymus. „Ten specialistai padės suprasti, ką reiškia globoti, o jau tada įsivertinsite ir atsakysite sau į klausimą, kodėl norite globoti. Kiekvienas turime skirtingas priežastis. Man atrodo, kad nereikia vaikų ar savęs gelbėti. Tiesiog reikia širdyje ir namuose turėti erdvės, suteikti vaikui saugią aplinką ir žingsnis po žingsnio eiti toliau. Neatsiranda meilė per valandą ar dieną, ji pamažu užauginama“, – įsitikinusi Roma. Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą rasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 0 800 10 800. ...
Vaikų globėja Greta Janavičienė: „Jie nekalti, kad gimė ten, kur yra nereikalingi
Atrodo, kad filologės Gretos Janavičienės kelias buvo pažymėtas iš anksto. Tada, kai dar studentai, prieš 16 metų su būsimu vyru Mariumi stabtelėjo prie pakelėje stovinčio berniuko ir nusprendė jį pavėžėti. Šiandien prie jūros gyvenanti šeima augina dvi savo dukras Augustę ir Izabelę, globoja dar nė trejų neturintį Emilį ir į savo namus laikinai globai priima vaikus, kuriems labiausiai reikia šilumos ir meilės. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje tėvų globos netekusius vaikus globojo trys tūkstančiai 289 globėjai, 241 budintis globotojas ir 56 šeimynos. Gretos ir Mariaus Janavičių šeima yra viena iš jų. Dar daugiau – šeima sutiko dalyvauti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ rengiamoje fotosesijoje ir garsiai kalbėti apie tai, kad itin trūksta ir budinčių globotojų, kurie laikinai, jei šeimoje įvyksta krizė, rūpinasi vaikais, ir nuolatinių globėjų, kurie vaikus užaugina iki pilnametystės. „Globa nėra baubas, kiekvienas, vaikus mylintis žmogus gali tapti globėju, reikia tik gerai viską apsvarstyti, pasiryžti ir paskambinti į artimiausią globos centrą“, - sako G. Janavičienė. Jos šeimos nuotrauką jau visai netrukus bus galima pamatyti fotografo Artūro Morozovo fotografijų parodoje-manifeste „Tada, kai pamačiau Tave“, kuri nuo vasario 6 dienos bus simboliškai atidaryta Tado Kosciuškos gatvėje, 3 numeriu pažymėtame name - iki 1990 metų buvusioje internatinėje mokykloje, o šiandien – parodų erdvėje, kurioje istorija pristatoma ne tik kaip fiksuota praeitis, bet ir kaip mūsų visų apmąstoma ir tebekuriama realybė. G. Janavičienės šeimos istoriją išklausė ir užrašė žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Greta, jūsų apsisprendimo globoti vaikus istorija primena filmą. Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo? Ne kartą jau pasakojau šią istoriją. Šiandien, galbūt, būtume kitaip pasielgę, o tada su būsimuoju vyru buvome dar visai, jauni, studentai. Važiuodami, netoli Kauno, pamatėme pakelėje stovintį berniuką. Lijo lietus, jis stovėjo vienais marškinėliais, su futbolo bateliais, visas šlapias stabdė mašinas. Paprašė pavežti iki autobusų stoties. Bevažiuodami įsikalbėjome, paaiškėjo, kad berniukas pabėgo iš vaikų namų ir keliauja pas vyresnįjį brolį, berods, į Šiaulius. Berniuko pasakojimas mus sukrėtė, jis buvo dar nedidelis, gal dešimties, bet jau toks savarankiškas. Turbūt tuose vaikų globos namuose jam nebuvo labai lengva, kad iš ten bėgo... Šiandien aišku, kad turėjome paskambinti policijai, o tuomet berniuko pasakojimas mus taip sukrėtė, kad mes pirmiausia jį nuvežėme į piceriją, pamaitinome, o paskui įsodinome į autobusą, įdaviau jam savo telefono numerį ir paprašiau, kad paskambintų, kai pasieks tikslą. Mums paskambino brolis, išbarė: „Ką sau galvojate, reikėjo policiją kviesti!” Brolis buvo gal vos per dvidešimtį. Nežinau, kaip toliau susiklostė to berniuko likimas, baigę mokslus, mes išvykome iš Lietuvos į užsienį. Grįžome tik neseniai, bet jau tada apsisprendėme ir vienas kitam pažadėjome: jei tik galėsime, jei tik turėsime sąlygas, padėsime tokiems vaikams. Ir, štai, jūsų pažadas tapo realiais darbais... Dešimtį metų gyvenome Anglijoje, galvojome ir ten apie globą, tačiau neturėjome sąlygų. Į Lietuvą grįžome prieš ketverius metus, įsikūrėme pajūryje, šalia mama, brolio šeima, tokia maža bendruomenė. Kai grįžau, akis užkliuvo už skelbimo, kviečiančio tapti globėju ir išklausyti GIMK mokymus. Baigiau vienus, paskui – išplėstinius, kad galėčiau tapti budinčia globotoja. Klaipėdos rajonui manęs anuomet neprireikė, tačiau susisiekė globėjų ieškantys kito rajono specialistai. Ką tik gimęs kūdikėlis buvo paliktas ligoninėje. Kadangi vaikelis turėjo sveikatos problemų, niekam jo nereikėjo, laukė tiesus kelias į vaikų globos namus. Išties, gyvendamas savo burbule net nesuvoki, kad yra ir kitoks gyvenimas. Kad egzistuoja vaikai, kuriems tiesiog nepasisekė, jie nekalti, kad gimė aplinkoje, kur nėra reikalingi. Laikinoji globa yra tarsi tarpinė stotelė, iš kurios vaikai pajuda toliau. Viena, kai jie pabūna dvi, tris dienas, tačiau kas kita, kai jūsų namuose gyvena metus. Kaip tvarkotės su savo jausmais? Išties, esame tarpinė stotelė. Kai šeima išgyvena krizę ir vaikai joje nebegali būti, vaikų teisių specialistai pirmiausiai ieško giminaičių, kaimynų, žmonių iš vaikams pažįstamos aplinkos. Jei tokių neatsiranda, kreipiasi į mus. Klaipėdos rajone esame vos trys budintys globotojai, labai jų trūksta, įdarbintų ir daugiau. Kai su mumis susisiekia, informacijos apie vaiką gauname nedaug – sužinome tik amžių ir kada atveš. Būna, atveža ir po dviejų valandų. Tada pažindiniesi, kalbiesi, ramini. Vaikai dažniausiai sutrikę, išsigandę, pirmiausia norisi juos apkabinti, nuraminti, kad geriau pasijustų. Mūsų darbas – labai neapibrėžtas, vaikas pabūna labai įvairiai, kartais - dieną, kelis mėnesius, bet gali likti ir metams ar daugiau. Be jokios abejonės prisirišimas atsiranda, tačiau jau per mokymus esi supažindinamas kaip susidoroti su išsiskyrimu. Keistas jausmas, kai namai ištuštėja, bet ypač padeda žinojimas, kad vaikas grįžta į geresnę padėtį nei buvo, kad tėvų situacija pagerėjo, susitvarkė, ar vaikui randami globėjai. Tai – sėkmės istorijos. Kodėl vaikai paimami iš šeimų? Kas nutinka? Ar galite pasidalinti? Istorijos - pačios įvairiausios. Dažniausiai vaikai atvyksta iš ten, kur tėvai jais nebegali pasirūpinti, dėl turimų priklausomybių. Tačiau negali pykti, jie gyvena tarsi užburtame rate – seneliai vartojo, pagimdė vaikus, kurie vartoja, tie pagimdė vaikus, kurių gyvenimas nežinia, kaip pasisuks. Institucijoms kartais pavyksta nutraukti šį baisų ratą, galime tikėtis, vaikai priims geresnius sprendimus nei jų tėvai. Ar į jūsų namus patekę vaikai pajunta pasikeitimą, lengvai priima kitokį gyvenimą ir jo taisykles? Atvykę vaikai dažnai būna tokie sutrikę ir išsigandę, kad net nenori priimti naujos realybės – čia pas jus tvarkinga, švaru. Jie sako: „Mes irgi visko turime, ko tik mums reikia!” O vėliau, manau, jiems svarbu diena iš dienos matyti nuoseklumą, jiems reikia šilumos, dėmesio, rutinos, kasdienio maisto, laiku nueiti miegoti. Pastebiu: kai įsigyvena, jie po truputį nurimsta, pralinksmėja, jaučiasi geriau. Name vaikams įrengėme atskirą kambarį, per tuos kelis metus jau turėjome devynis globotinius. Nuo kelių dienų iki 16 metų amžiaus. Su vienais iš jų palaikome ryšį, apie kitus nieko nežinome, ypač, jei vaikai buvo maži. Smagu, kai ryšys išlieka, gera žinoti, kaip jiems sekasi. Turbūt nėra taip paprasta suvokti, kad vaikai savo tėvus myli, kokie jie bebūtų... Esame visko matę – vieni vaikai pas tėvus nori grįžti, kiti – nenori. Kad ir kokie tėvai būtų, jie - jų tėvai. Pas mus yra gyvenę paauglių, kurie buvo matę daug nepriežiūros, susidūrę su visokiais dalykais, tačiau jie sako tėvus mylintys, nes jie - viską leidžia. Nori parūkyti? Kodėl gi ne? Nenori eiti į mokyklą? Tai ir neik! Nesvarbu, kad nesirūpina, kad savaitėmis dingsta, tėvai tampa patogūs, nes viską leidžia. Ir staiga apsigyveni aplinkoje, kur egzistuoja tam tikros taisyklės, kur iš tavęs reikalaujama tam tikrų dalykų! „Man mama tai leistų“, - jie sako. Stengiamės tokias situacijas spręsti gražiai, be dramų. Ir niekas nevyksta nuo pirmosios dienos. Su vaiku susipažįsti, o tada jau: „Įsidėk, prašau, lėkštę į indaplovę, juk, matai, visi taip daro“. Jie labai ir neprieštarauja, taisyklių jiems netgi reikia. Su jaunesniais vaikais irgi panašiai. „Aš guluosi vėliau“, - sako. Bet mūsų namuose yra miego laikas ir ritualai prieš miegą. Kitaip nebus. O paskui žiūri, vaikas pailsėjęs, linksmesnis, jam patinka ir knygos, kurias skaitome prieš miegą. Jūsų į paauglystę žengiančios dukros mato gražų pavyzdį. Ar jos padeda, kaip įsitraukia į jūsų veiklą? Augustė ir Izabelė jau didelės, mergaitės gimė ir augo Anglijoje, jos labai draugiškos, moka priimti kitus, prisiderinti. Kai šeimoje atsiranda naujas vaikas, jos aprodo namus, žaidžia, piešia kartu. Paskui gal kiek pabosta, ypač, jei vaikas mažesnis. Be abejo, visokių mažų konfliktų vyksta, tačiau mergaitės puikiai susitvarko. Jos didžiuojasi mūsų veikla, mokykloje net prezentaciją parengė apie mamos darbą. Greta, ką pasakytumėte tiems, kurie norėtų imtis šios gražios misijos, tačiau nesiryžta? Turbūt ne visiems ir reiktų tapti globėjais, esu susidūrusi su lūžusios globos atvejais, kai globėjai neištvėrė, atsisakė vaikų, vaikai patyrė dar vieną traumą. Turi įvertinti savo galimybes, emocijas, daug domėtis. O tada, kai esi pasirengęs, tiesiog imti ir daryti. Globos centruose dirba puikūs, savo darbą išmanantys ir malonūs koordinatoriai, jie viską ir paaiškins. Ir tada, galbūt, jūs atrasite save toje veikloje, gyvenimui suteiksite labai daug prasmės ir, padėdami kitiems, jausitės labai gerai. Globojamų vaikų kasdienybę įamžinusio Artūro Morozovo fotografijų paroda-manifestas „Tada, kai pamačiau Tave“ – nuo vasario 6 iki kovo 6 d. „Istorijų namuose“ Vilniuje, T. Kosciuškos g. 3. Nuo kovo 7 d. fotografijų paroda bus eksponuojama Kauno Ąžuolyno viešojoje bibliotekoje....