Globos istorijos
Vaikų globėja Greta Janavičienė: „Jie nekalti, kad gimė ten, kur yra nereikalingi
Atrodo, kad filologės Gretos Janavičienės kelias buvo pažymėtas iš anksto. Tada, kai dar studentai, prieš 16 metų su būsimu vyru Mariumi stabtelėjo prie pakelėje stovinčio berniuko ir nusprendė jį pavėžėti. Šiandien prie jūros gyvenanti šeima augina dvi savo dukras Augustę ir Izabelę, globoja dar nė trejų neturintį Emilį ir į savo namus laikinai globai priima vaikus, kuriems labiausiai reikia šilumos ir meilės. Praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje tėvų globos netekusius vaikus globojo trys tūkstančiai 289 globėjai, 241 budintis globotojas ir 56 šeimynos. Gretos ir Mariaus Janavičių šeima yra viena iš jų. Dar daugiau – šeima sutiko dalyvauti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos bei globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ rengiamoje fotosesijoje ir garsiai kalbėti apie tai, kad itin trūksta ir budinčių globotojų, kurie laikinai, jei šeimoje įvyksta krizė, rūpinasi vaikais, ir nuolatinių globėjų, kurie vaikus užaugina iki pilnametystės. „Globa nėra baubas, kiekvienas, vaikus mylintis žmogus gali tapti globėju, reikia tik gerai viską apsvarstyti, pasiryžti ir paskambinti į artimiausią globos centrą“, - sako G. Janavičienė. Jos šeimos nuotrauką jau visai netrukus bus galima pamatyti fotografo Artūro Morozovo fotografijų parodoje-manifeste „Tada, kai pamačiau Tave“, kuri nuo vasario 6 dienos bus simboliškai atidaryta Tado Kosciuškos gatvėje, 3 numeriu pažymėtame name - iki 1990 metų buvusioje internatinėje mokykloje, o šiandien – parodų erdvėje, kurioje istorija pristatoma ne tik kaip fiksuota praeitis, bet ir kaip mūsų visų apmąstoma ir tebekuriama realybė. G. Janavičienės šeimos istoriją išklausė ir užrašė žurnalistė Laisvė Radzevičienė. Greta, jūsų apsisprendimo globoti vaikus istorija primena filmą. Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo? Ne kartą jau pasakojau šią istoriją. Šiandien, galbūt, būtume kitaip pasielgę, o tada su būsimuoju vyru buvome dar visai, jauni, studentai. Važiuodami, netoli Kauno, pamatėme pakelėje stovintį berniuką. Lijo lietus, jis stovėjo vienais marškinėliais, su futbolo bateliais, visas šlapias stabdė mašinas. Paprašė pavežti iki autobusų stoties. Bevažiuodami įsikalbėjome, paaiškėjo, kad berniukas pabėgo iš vaikų namų ir keliauja pas vyresnįjį brolį, berods, į Šiaulius. Berniuko pasakojimas mus sukrėtė, jis buvo dar nedidelis, gal dešimties, bet jau toks savarankiškas. Turbūt tuose vaikų globos namuose jam nebuvo labai lengva, kad iš ten bėgo... Šiandien aišku, kad turėjome paskambinti policijai, o tuomet berniuko pasakojimas mus taip sukrėtė, kad mes pirmiausia jį nuvežėme į piceriją, pamaitinome, o paskui įsodinome į autobusą, įdaviau jam savo telefono numerį ir paprašiau, kad paskambintų, kai pasieks tikslą. Mums paskambino brolis, išbarė: „Ką sau galvojate, reikėjo policiją kviesti!” Brolis buvo gal vos per dvidešimtį. Nežinau, kaip toliau susiklostė to berniuko likimas, baigę mokslus, mes išvykome iš Lietuvos į užsienį. Grįžome tik neseniai, bet jau tada apsisprendėme ir vienas kitam pažadėjome: jei tik galėsime, jei tik turėsime sąlygas, padėsime tokiems vaikams. Ir, štai, jūsų pažadas tapo realiais darbais... Dešimtį metų gyvenome Anglijoje, galvojome ir ten apie globą, tačiau neturėjome sąlygų. Į Lietuvą grįžome prieš ketverius metus, įsikūrėme pajūryje, šalia mama, brolio šeima, tokia maža bendruomenė. Kai grįžau, akis užkliuvo už skelbimo, kviečiančio tapti globėju ir išklausyti GIMK mokymus. Baigiau vienus, paskui – išplėstinius, kad galėčiau tapti budinčia globotoja. Klaipėdos rajonui manęs anuomet neprireikė, tačiau susisiekė globėjų ieškantys kito rajono specialistai. Ką tik gimęs kūdikėlis buvo paliktas ligoninėje. Kadangi vaikelis turėjo sveikatos problemų, niekam jo nereikėjo, laukė tiesus kelias į vaikų globos namus. Išties, gyvendamas savo burbule net nesuvoki, kad yra ir kitoks gyvenimas. Kad egzistuoja vaikai, kuriems tiesiog nepasisekė, jie nekalti, kad gimė aplinkoje, kur nėra reikalingi. Laikinoji globa yra tarsi tarpinė stotelė, iš kurios vaikai pajuda toliau. Viena, kai jie pabūna dvi, tris dienas, tačiau kas kita, kai jūsų namuose gyvena metus. Kaip tvarkotės su savo jausmais? Išties, esame tarpinė stotelė. Kai šeima išgyvena krizę ir vaikai joje nebegali būti, vaikų teisių specialistai pirmiausiai ieško giminaičių, kaimynų, žmonių iš vaikams pažįstamos aplinkos. Jei tokių neatsiranda, kreipiasi į mus. Klaipėdos rajone esame vos trys budintys globotojai, labai jų trūksta, įdarbintų ir daugiau. Kai su mumis susisiekia, informacijos apie vaiką gauname nedaug – sužinome tik amžių ir kada atveš. Būna, atveža ir po dviejų valandų. Tada pažindiniesi, kalbiesi, ramini. Vaikai dažniausiai sutrikę, išsigandę, pirmiausia norisi juos apkabinti, nuraminti, kad geriau pasijustų. Mūsų darbas – labai neapibrėžtas, vaikas pabūna labai įvairiai, kartais - dieną, kelis mėnesius, bet gali likti ir metams ar daugiau. Be jokios abejonės prisirišimas atsiranda, tačiau jau per mokymus esi supažindinamas kaip susidoroti su išsiskyrimu. Keistas jausmas, kai namai ištuštėja, bet ypač padeda žinojimas, kad vaikas grįžta į geresnę padėtį nei buvo, kad tėvų situacija pagerėjo, susitvarkė, ar vaikui randami globėjai. Tai – sėkmės istorijos. Kodėl vaikai paimami iš šeimų? Kas nutinka? Ar galite pasidalinti? Istorijos - pačios įvairiausios. Dažniausiai vaikai atvyksta iš ten, kur tėvai jais nebegali pasirūpinti, dėl turimų priklausomybių. Tačiau negali pykti, jie gyvena tarsi užburtame rate – seneliai vartojo, pagimdė vaikus, kurie vartoja, tie pagimdė vaikus, kurių gyvenimas nežinia, kaip pasisuks. Institucijoms kartais pavyksta nutraukti šį baisų ratą, galime tikėtis, vaikai priims geresnius sprendimus nei jų tėvai. Ar į jūsų namus patekę vaikai pajunta pasikeitimą, lengvai priima kitokį gyvenimą ir jo taisykles? Atvykę vaikai dažnai būna tokie sutrikę ir išsigandę, kad net nenori priimti naujos realybės – čia pas jus tvarkinga, švaru. Jie sako: „Mes irgi visko turime, ko tik mums reikia!” O vėliau, manau, jiems svarbu diena iš dienos matyti nuoseklumą, jiems reikia šilumos, dėmesio, rutinos, kasdienio maisto, laiku nueiti miegoti. Pastebiu: kai įsigyvena, jie po truputį nurimsta, pralinksmėja, jaučiasi geriau. Name vaikams įrengėme atskirą kambarį, per tuos kelis metus jau turėjome devynis globotinius. Nuo kelių dienų iki 16 metų amžiaus. Su vienais iš jų palaikome ryšį, apie kitus nieko nežinome, ypač, jei vaikai buvo maži. Smagu, kai ryšys išlieka, gera žinoti, kaip jiems sekasi. Turbūt nėra taip paprasta suvokti, kad vaikai savo tėvus myli, kokie jie bebūtų... Esame visko matę – vieni vaikai pas tėvus nori grįžti, kiti – nenori. Kad ir kokie tėvai būtų, jie - jų tėvai. Pas mus yra gyvenę paauglių, kurie buvo matę daug nepriežiūros, susidūrę su visokiais dalykais, tačiau jie sako tėvus mylintys, nes jie - viską leidžia. Nori parūkyti? Kodėl gi ne? Nenori eiti į mokyklą? Tai ir neik! Nesvarbu, kad nesirūpina, kad savaitėmis dingsta, tėvai tampa patogūs, nes viską leidžia. Ir staiga apsigyveni aplinkoje, kur egzistuoja tam tikros taisyklės, kur iš tavęs reikalaujama tam tikrų dalykų! „Man mama tai leistų“, - jie sako. Stengiamės tokias situacijas spręsti gražiai, be dramų. Ir niekas nevyksta nuo pirmosios dienos. Su vaiku susipažįsti, o tada jau: „Įsidėk, prašau, lėkštę į indaplovę, juk, matai, visi taip daro“. Jie labai ir neprieštarauja, taisyklių jiems netgi reikia. Su jaunesniais vaikais irgi panašiai. „Aš guluosi vėliau“, - sako. Bet mūsų namuose yra miego laikas ir ritualai prieš miegą. Kitaip nebus. O paskui žiūri, vaikas pailsėjęs, linksmesnis, jam patinka ir knygos, kurias skaitome prieš miegą. Jūsų į paauglystę žengiančios dukros mato gražų pavyzdį. Ar jos padeda, kaip įsitraukia į jūsų veiklą? Augustė ir Izabelė jau didelės, mergaitės gimė ir augo Anglijoje, jos labai draugiškos, moka priimti kitus, prisiderinti. Kai šeimoje atsiranda naujas vaikas, jos aprodo namus, žaidžia, piešia kartu. Paskui gal kiek pabosta, ypač, jei vaikas mažesnis. Be abejo, visokių mažų konfliktų vyksta, tačiau mergaitės puikiai susitvarko. Jos didžiuojasi mūsų veikla, mokykloje net prezentaciją parengė apie mamos darbą. Greta, ką pasakytumėte tiems, kurie norėtų imtis šios gražios misijos, tačiau nesiryžta? Turbūt ne visiems ir reiktų tapti globėjais, esu susidūrusi su lūžusios globos atvejais, kai globėjai neištvėrė, atsisakė vaikų, vaikai patyrė dar vieną traumą. Turi įvertinti savo galimybes, emocijas, daug domėtis. O tada, kai esi pasirengęs, tiesiog imti ir daryti. Globos centruose dirba puikūs, savo darbą išmanantys ir malonūs koordinatoriai, jie viską ir paaiškins. Ir tada, galbūt, jūs atrasite save toje veikloje, gyvenimui suteiksite labai daug prasmės ir, padėdami kitiems, jausitės labai gerai. Globojamų vaikų kasdienybę įamžinusio Artūro Morozovo fotografijų paroda-manifestas „Tada, kai pamačiau Tave“ – nuo vasario 6 iki kovo 6 d. „Istorijų namuose“ Vilniuje, T. Kosciuškos g. 3. Nuo kovo 7 d. fotografijų paroda bus eksponuojama Kauno Ąžuolyno viešojoje bibliotekoje....
Globotinį devynerius metus auginanti Jolitos šeima: emocinį ryšį pajutome jau po pirmo susitikimo
„Nuo vaikystės savo svajonėse įsivaizduodavau didelį namą su laiptais, tokiais kaip dabar įsirengėme, namuose bėgiojančius vaikus, nuolatinį šurmulį. Apie ką svajojau, tą likimas ir sudėliojo“, – šypsosi Jolita Rumskienė. Alytaus rajone gyvenanti moteris šiuo metu yra nuolatinė globėja, taip pat moteris vykdo ir budinčio globotojo veiklą suteikdama namus laikinai tėvų globos netekusiems vaikams. Jos su vyru namuose jau devynerius metus auga globotinis, kuriam dabar 15 metų. Kasdien Lietuvoje bent 6 vaikams reikalingi budintys globotojai arba globėjai. Artėjant didžiosioms metų šventėms vaikų globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pradeda iniciatyvą „Mano akims reikia Tavo akių“, kurios metu atkreipiamas dėmesys į globėjų laukiančius vyresnius vaikus ir kviečiama pasvarstyti apie jų globą. Iki šiol prisimena dovanoto baliono istoriją Globėjos keliu Jolita žingsniuoja jau daugiau nei dešimtmetį. 2012 m. jos dukros klasiokė neteko mamos ir mergaitė pateko į vaikų globos namus. „Pagalvojau, kad štai ir atėjo laikas tapti globėja. Ji buvo mūsų pirmoji globotinė, kuri gyveno su mumis septynerius metus, o po to pradėjo savarankišką gyvenimą“, – pasakoja globėja. Globojant mergaitę Jolitai norėjosi namuose dar daugiau šurmulio, tad nusprendė į šeimą priimti ir dar vieną tėvų globos netekusį vaiką. Šįkart berniuką. „Kai globos specialistai pateikė turimą informaciją apie vaiką, iš karto pasakiau, kad noriu su juo susipažinti. Nuojauta neapgavo. Kai su juo susitikau, iš karto pajutau emocinį ryšį. Jis daugiau nei dvejus metus buvo praleidęs vaikų globos namuose, tad troško šeimos, suaugusiųjų dėmesio. Tas pirmas kontaktas man buvo neįtikėtinai svarbus ir tik patvirtino apsisprendimą globoti“, – pasakoja Jolita. Globėja prisimena, kad po svečiavimosi savaitgalio, ji berniukui padovanojo balioną, kurį jis išsivežė į vaikų namus. „Po savaitės susitikome, berniukas rankose laikė jau subliuškusį balioną, kuris jam priminė mane. Jis taip nuoširdžiai saugojo tą dovaną – tai mane labai sugraudino“, – prisimena moteris. Reikėjo supažindinti su supančiu pasauliu Pirmosios dienos, savaitės, mėnesiai globotiniui buvo pilni iššūkių ir atradimų. Į pradinę mokyklą tuomet einančiam berniukui trūko savarankiškumo, gyvenimo supratimo. Jis bijojo vandens, stebėjosi iš kur pas karvę atsiranda pienas, pirmą kartą pamatė vištas, nelabai suprato, kaip užauga pomidorai ir agurkai. Ūkininkaujantiems Jolitai su vyru reikėjo daug įdirbio ir kantrybės supažindinant globotinį su supančiu pasauliu. „Atrodė lyg berniukas nieko nematęs, užaugęs nuo kasdienio pasaulio izoliuotoje aplinkoje. Pradžioje net bijojome jį į lauką išleisti, kad ko nors nenutiktų. Tačiau nuoširdumą ir dėkingumą globojamas berniukas dalindavo visiems su kaupu“, – pasakoja globėja. Dabar globotiniui penkiolika, jam patinka bokso treniruotės, vaikščioti į sporto salę, baseiną, lanko šaulių būrelį, savanoriauja Maltos ordino pagalbos tarnyboje. „Iki šiol išliko pavyzdingu vaiku, iš mokytojų nesulaukiu jokių priekaištų“, – teigia moteris. Vaikams lengviau adaptuotis padeda šuniukai Jolita jau daugiau nei pusantrų metų yra budinti globotoja. Šiuo metu šeimoje prižiūrimi 1,5 m. berniukas ir jo 7 m. sesė. Pasak moters, vaikams lengviau adaptuotis padeda ir įvairių veislių šuniukai – globėjai ne tik ūkininkauja, bet ir yra įkūrę šunų veislyną. „Rūpinimasis augintiniais vaikams lyg terapija, jiems lengviau priprasti prie naujos aplinkos. Šiuo metu šeimoje prižiūrima mergaitė taip susižavėjo šuniukais, sako, būsiu veterinare“, – šypsosi globėja. Neretai globėjų šeimą su lauktuvėmis aplanko ir suaugę Jolitos vaikai. Globotinis stengiasi sekti įvairių apdovanojimų laimėjusio sportuojančio sūnaus pėdomis. Be to, stengiasi lygiuotis į gražiai piešiančią Jolitos dukrą ir iš dailės pamokos grįžta su geriausiais pažymiais. Pernai su globėjais ir jų dukra berniukas atostogavo Madeiroje. Gavo neįkainojamos patirties Pasak Jolitos, tapti globėju labiausiai stabdo baimė, nes nežinai, ar tau pavyks, kaip reikės elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. „Patariu tiesiog būti drąsesniems. Priimdami vaiką į savo namus, jūs ne tik duosite jam meilę, šilumą, bet labai daug ir patys gausite“, – atvirauja globėja. Kartu su vyru įvairius mokymus baigusi globėja tikina, kad gavo neįkainojamos patirties, žinių, kurios padėjo ir padeda augti kaip žmogui ir kaip globėjui. Be to, ji savarankiškai domisi saviugda, psichologija, sveika gyvensena. „Mums patiems psichologiškai reikia pakrauti vidinę bateriją, kad galėtume daug savęs atiduoti vaikams. Turime kaskart save papildyti ir toliau važiuoti“, – sako globėja....
Dvi mergaites globoti apsisprendusi Erlandos šeima: išleidus sūnus, tuščias lizdas vėl pilnas
„Psichologai tą laiką, kai vaikai išskrenda iš namų ir pradeda savo gyvenimą, dažnai pavadina tuščio lizdo sindromu. Tuomet pradedi galvoti, kad nebėra jaunatviško klegesio, norisi kažkuo rūpintis, daugiau pilnatvės. Ir man taip nutiko. Taip išlydėjus sūnus į savarankišką gyvenimą, į mūsų namus atkeliavo dvi mergaitės“, – apie vaikų globos pradžią pasakoja Kaišiadorių rajone gyvenanti Erlanda Vitkauskienė. Prieš daugiau nei septynerius metus Erlanda su vyru Raimondu pradėjo globoti trejų ir penkerių metų seses. Šių metų gruodį jaunėlei bus vienuolika, o sausio pradžioje vyresnėlei sukaks trylika metų. Vitkauskų šeima sesutėms atvėrė namų duris ir širdis, tačiau kasdien Lietuvoje bent 6 vaikams reikalingi budintys globotojai arba globėjai. Artėjant didžiosioms metų šventėms vaikų globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pradeda iniciatyvą „Mano akims reikia Tavo akių“, kurios metu atkreipiamas dėmesys į globėjų laukiančius vyresnius vaikus ir kviečiama pasvarstyti apie jų globą. Sujaudino filmas apie globėjų laukiančius vaikus Jau daugelį metų šalia Žaslių, kur su vyru puoselėja natūrinį ūkį, gyvenanti pedagogė Erlanda pasakoja, kad pirmosios mintys apie globą aplankė 2015 m. Tuomet į mokyklą atvažiavo Kaišiadorių globos centro specialistė ir parodė trumpą bei jautrų filmą apie globėjų laukiančius vaikus. „Mano vaikai jau buvo palikę namus, studijavo ir gyveno Vilniuje. Aš pajaučiau viduje, kad noriu globoti. Pirmiausia, pasitariau su savimi, po to – su vyru. Pasikalbėjau su artimaisiais, draugais ir taip gimė pasirinkimo dėlionė. 2017 m. kartu su vyru nuėjome į globėjų mokymus Kaišiadoryse“, – pasakoja globėja. Po mokymų baigimo gavusi teigiamą išvadą dėl pasirengimo globai, Erlanda nelaukė nė minutės – jau kitą dieną nuvažiavo pas tą pačią Kaišiadorių globos centro specialistę, kuri lankėsi mokykloje. Išgirdusi apie galimybę globoti mergaites, dar kitą dieną Erlanda, gavusi vyro palaiminimą, važiavo į Vilnių, SOS vaikų kaimą. „Galvojau, koks bus tas susitikimas su mergaitėmis, ką aš joms pasakysiu, bet, atrodo, pavyko. Susitikime dalyvavo ir atvejo vadybininkė, mergaičių budinčios globotojos sutuoktinis. Buvo labai jautri akimirka, kai jaunesnioji piešdama sako, kad tėvelis žadėjo atvažiuoti, bet taip ir neatvažiavo ir jos skruostu nuriedėjo ašara. Man pačiai suspaudė širdį“, – prieš septynerius metus įvykusį pirmąjį susitikimą gerai prisimena Erlanda. Po pirmos pažinties su būsimomis globotinėmis Erlandai paskambino vaikų globos specialistė ir pasiūlė paruošti mergaičių svečiavimosi pas ją planą bei tęsti pažintį. Teko susipažinti ir su karvės „blynu“ Pasak globėjos, mergaičių adaptacija šeimoje buvo gana nesunki. Nors vyras kiek baiminosi, kaip mieste gyvenusios sesės prisitaikys prie kaimo. „Raimondas sako, jos gi gali į karvės „blyną“ įlipti, pradėti rankioti avių „rutuliukus“ ar įsidilginti. Sakau, įlips tai įlips. Bet viskas vyko natūraliai. Mergaitės buvo labai pozityviai nusiteikusios ir pasiruošusios gyventi šeimoje. Jautėsi gilus ir teigiamas vaikų psichologų įdirbis. Tik atvažiavus mažoji pakėlė rankas į viršų, kad vyras pakeltų ir nuneštų iki karvės ar arklio paglostyti. Jos iš karto mus priėmė, o po kokio mėnesio pradėjo vadinti mamyte ir tėveliu“, – emocingai pasakoja globėja. Erlanda prisipažįsta, kad pradžioje mergaičių emocinis ryšys buvo stipresnis su Raimondu, o, dabar, ankstyvoje paauglystėje, jos labiau draugauja su ja. „Mano vyro charakteris yra tipiškas, lietuviškas, jo nuomone, vaikams reikia mokėti šiek tiek ūkio darbų. Aš joms leidžiu daugiau pasirinkti, kas joms patinka. Kartais mūsų požiūris į auklėjimą, ką vaikas turi žinoti ar mokėti, su vyru išsiskiria. Tačiau kaip globėjas ir tėvas, Raimondas mergaitėms labai daug reiškia“, – neabejoja Erlanda. Mergaičių pomėgiai – nuo motociklų iki dainavimo Šiuo metu vyresnėlė yra šeštokė, lanko šokių būrelį, domisi motociklais, žino markes ir variklių arklio galias, o labiausiai nori į kadetų mokyklą. „Prieš metus ji man užsiminė, kad norėtų būti kare arba policininke. Dabar rimtai dėlioja pliusus ir minusus. Pavasarį bus atvirų durų diena Kauno kadetų licėjuje, tad ten planuojame nuvažiuoti“, – ateities planais dalijasi Erlanda. Jaunėlei labai patiko dziudo pamokos, bet Žasliuose nebeliko mokytojo. Tačiau ji toliau lanko dainorėlių kolektyvą, nes, pasak Erlandos, jos balsas turi daug potencialo. „Mergaitės savo klasėse vyriausios. Sulaukiau patarimo, kiek įmanoma ilgiau atidėti mokyklą, kad jos mokslams labiau subręstų. Man atrodo, kad pasiteisino. Šį patarimą duočiau ir kitiems globėjams“, – sako moteris. Ji pastebi, kad pedagogai ne visada supranta, kiek pažeisti, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme yra globojami vaikai. Jie sureikšmina tuos dalykus, kurių nereikia sureikšminti ir praleidžia pro pirštus tuos, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Pasak Erlandos, pavyzdžiui, pirmus metus namuose naktį nuolat degė lempa, nes vaikai sapnuodavo košmarus ir per miegus rėkdavo. Jeigu tiki ir yra noras globoti – tik pirmyn Laisvalaikiu šeima mėgsta aplankyti įvairias Lietuvos vietas. Šį pavasarį keliavo ir į užsienį – atostogavo Bulgarijoje. „Kai mergaitės atėjo į šeimą, užsiminiau, kad norėčiau į Bulgariją ir tai tapo motyvacija visiems ten nuvažiuoti. Jos pirmą kartą skrido lėktuvu, buvo pilnos įspūdžių, ten mokėsi savarankiškumo. Visi puikiai praleidome laiką“, – pasakoja Erlanda. Biologiniai Vitkauskų sūnūs yra mergaičių krikštatėviai, kurie kartas nuo karto jas aplanko. „Jie į mergaites žiūri kaip į sparčiai augančius vaikus, kurie yra mūsų šeimos dalis. Kai pradėjome jas globoti buvo šiek tiek ir pavydo užuominų, nors jie jau buvo suaugę ir nebegyveno kartu. Atvažiuoja ir sako, ką, aš nebeturiu jau kambario. Sakau, sūnau, tu kartą per mėnesį atvažiuoji iš Vilniaus. Dabar čia mergaičių kambarys. Visiems norisi dėmesio, bet tai natūralu“, – šypsosi globėja. Erlanda atvira: „Pradėjusi globoti, įveikiau savo baimes ir tas tuščio lizdo sindromas, kaip jį bepavadinsi, man pasitarnavo – aš pratęsiau savo gyvenimo pilnatvę“. „Kai vaikai išskrenda, kažkuriuo metu pasijauti nepilnas. Mergaitės mano gyvenimą užpildė, suteikė daugiau prasmės. Ką pastebėjau, kad globodamas pats tobulėji, o vaikams juk suteiki šeimą. Nesame tobuli, bus daug iššūkių, bet jeigu tiki ir yra noras globoti, tai tik pirmyn“, – į svarstančius globoti kreipiasi Erlanda. Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą surasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 8 800 10 800. ...
Vaikus laikinai globai priglaudžianti Viktorija: kiekvienas vertas laimės
„Noriu kiekvienam vaikui įkvėpti pasitikėjimo savimi – juk visi esame verti laimingo gyvenimo ir patys jį kuriame“, – sako budinti globotoja Viktorija, su vyru gyvenanti Klaipėdos ir Šilutės rajonų sankirtoje. Prieš pusantrų metų globėjais tapusi šeima į savo namus jau priėmė 14 vaikų. Šiemet birželio 25–29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė. Likus trims savaitėms iki visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančių renginių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalinasi įkvepiančiomis globėjų istorijomis. Laikina globa, kai šeimoje ištinka krizė Viktorija iki šiol prisimena naktį atvykusias pirmąsias 10 ir 16 metų mergaites bei vieną su jomis susijusį įvykį. „Kartu žiūrėjome animacinį filmuką ir natūraliai vyresniosios mergaitės paklausiau, o kokia tavo svajonė, kur norėtumei nukeliauti. Ji pasisuko į mane, sužibusiomis akimis pasakė šalį, po to labai greitai nusisuko, susigūžė ir tyliai pratarė: „Niekada ten nenukeliausiu, nes mano tėvai neturi pinigų ir aš neturėsiu. Toks bus mano gyvenimas.“ Mane tai labai palietė. Matydami, kaip gyvena jų tėvai, vaikai tarsi bijo net pasvajoti. Mano tikslas – parodyti, kad gyvenimas gali keistis, tik reikia patikėti. Juk kiekvienas vaikas vertas laimės“, – neabejoja globėja. Kartu su vyru Viktorija vaikus laikinai globai priglaudžia jau 1,5 metų, taip pat, pagal galimybes ir poreikius, vaikai iš globos namų svečiuojasi savaitgaliais, švenčių dienomis ar per atostogas. „Laikinoji globa paskiriama tuomet, kai šeimoje ištinka krizė, kuri gali trukti nuo savaitės iki metų. Išsprendus biologinėje šeimoje susidariusią situaciją ir užtikrinus vaikui saugią aplinką, globotiniai grąžinami biologinei šeimai. Neretai vaikus tenka priimti naktį, juos nuraminti, išklausyti, užmigdyti. Vaikų amžius labai įvairus – jauniausiam tebuvo 4 mėn., o vyriausias – 17-metis”, – pasakoja Viktorija. Šiuo metu jos namuose auga keturi globotiniai: 1,5, 3 bei 11 metų amžiaus vaikams nustatyta laikinoji globa, o 17-metei mergaitei nuo Kalėdų – nuolatinė globa (rūpyba). Kiekvienas vaikas turi savo erdvę ar kambarį, kur gali užsiimti savo mėgstama veikla. Noras globoti pasiliko nuo paauglystės Viktorija prisimena, kad apie globą pagalvodavo dar paauglystėje, kai savanoriavo, o vėliau dirbo organizacijoje, kur savaitgaliais ar per atostogas svečiuodavosi vaikai iš globos namų. Jie buvo panašaus amžiaus ir tuomet Viktorijai norėjosi su jais praleisti kuo daugiau laiko. „Visuomet pamąstydavau, kad užaugusi, turėdama galimybių, būtinai globosiu. Apie budinčios globotojos veiklą susimąsčiau tik vėliau, jau pradėjusi giliau domėtis. Internete dažnai surasdavau straipsnius apie budinčius globotojus, kai nutikus staigiai krizei, vaikai čia ir dabar apgyvendami šeimoje. Man atrodė, kad galėtume vaikus priimti ir jiems padėti be išankstinio plano, lūkesčių, nesvarstant apie jų amžių“, – pasakoja Viktorija. Su vyru ji ilgai svarstė dėl globėjų kelio pasirinkimo, kol galiausiai nusprendė atverti vaikams savo namų duris. „Buvo įvairių dvejonių. Svarsčiau, gal pradžioje reikia susikurti stiprų finansinį užnugarį, sąlygas, pakankamai uždirbti. Tačiau iš tiesų valstybė rūpinasi globotiniais ir kiekvienas vaikas turi savo krepšelį. Tad prieš dvejus metus apsisprendžiau ir nuėjau į Šilutės globos centrą. Ten iš karto patekau į GIMK mokymus. Po jų baigimo praėjus keliems mėnesiams prireikė ir budinčio globotojo paslaugų“, – prisimena Šilutėje dirbanti moteris. Globėja džiaugiasi, kad artimieji, šeima, draugai itin palaikė jos apsisprendimą be jokių klausimų. „Palaikymo tiek iš draugų, tiek iš šeimos sulaukiu ir dabar. Nutinka įvairių situacijų, kai reikia pabūti su vaikais ar emocinės pagalbos, išklausymo, patarimo. Visiems labai dėkoju už tikėjimą ir geraširdiškumą“, – sako Viktorija. Be išankstinių baimių – kur kas lengviau Iki šiol globėja jaučia nerimą kaskart, kai vaiką reikia laikinai priimti ir apgyvendinti. Vis kyla klausimų – o jeigu jam bus labai blogai, neaišku, kaip reaguos, kaip reikės prie jo prieiti ir nuraminti, paguosti. „Gyvenamosios vietos keitimas ir nežinomybė kiekvienam iš mūsų yra nelengva, o juo labiau vaikams. Atveriant duris jaučiu nerimą, tačiau visada įvykiai susiklosto geriau nei iš anksto galvoju. Pamažu suprantu, kad nereikia prisikurti išankstinių baimių, gyvenimas sudeda reikiamus taškus savaime“, – sako Viktorija. Ji atvira – kartais užmezgami ryšiai būna stiprūs ir, globotiniams išsikrausčius, širdyje kurį laiką jaučiama tuštuma. Tiesa, kur kas stipresnis užplūsta palengvėjimas, kad pagaliau globojamo vaiko situacija išsisprendė ir jis gali grįžti į šeimą. Su kai kuriais buvusiais globotiniais Viktorija palaiko bendravimą ir vėliau, jiems išsikrausčius, pasiteirauja, kaip sekasi, aplanko jau namuose. Mato vaikuose tai, kas geriausia „Motinystė yra širdies veikla, nesvarbu, kad nepagimdei vaikučio. Renkuosi vaikuose matyti tai, kas geriausia, ir tai skatinti“, – sako Viktorija. Visi jos namuose apsigyvenę vaikai yra priimami kaip šeimos nariai, su meile, dovanomis ir dėmesiu. Globėja stengiasi paleisti visus lūkesčius, kokie vaikai turi būti, ir leisti sau priimti juos tokius, kokie yra, nebandant jų keisti. Kiekviena situacija, kiekvienas vaikas augina ir pačią globėją. „Sakau vyrui, ar tu matai, kaip pasikeitė šis vaikas?“ Jis man sako, čia tu pasikeitei, tavo reakcija tapo ramesnė, užtikrintesnė. Tuomet suprantu, kad kiekvienas, net ir sudėtingas įvykis augina mane kaip asmenybę ir aš galiu vaikus įkvėpti“, – įsitikinusi Viktorija. Jos teigimu, jeigu širdyje tikrai kirba mintys apie globą, nėra prasmės atidėlioti: „Per tą laiką, kol svarstome, galime užauginti ne vieną vaiką ir padėti jam krizinėje situacijoje.“...
Keturis globotinius į gausią šeimą priėmę jurbarbiškiai: dabar gyvenimas dar prasmingesnis
„Manau, kad globai reikia subręsti. Turi sutvirtėti viduje, įsišaknyti, kad galėtumei pasidalinti vaisiais su kitais“, – sako Vilija Čekaitienė. Jurbarko rajone, vaizdingoje vietovėje, netoliese Panemunės pilies, gyvenančioje šeimoje šiuo metu keturi globotiniai – dvi sesės ir du broliai, o taip pat kartu auga ir trys biologiniai vaikai. Šiemet birželio 25-29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė. Likus savaitei iki visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančių renginių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalinasi įkvepiančiomis globėjų ir globotinių istorijomis. Vienam augti liūdna Vilija atvira – noras globoti jai buvo nuo pat vaikystės. Globėjos mama buvo našlaitė ir nuolat sakydavo, kaip liūdna jai augti vienai. Vilijos močiutė pokario metais užaugino 19 nebiologinių vaikų. „Mano atmintyje nuo vaikystės likę prisiminimai, kad įprasta prižiūrėti daug vaikų. Be to, su dabartiniu vyru esame viešviliečiai, vaikystėje draugaudavome su bendraamžiais iš vaikų namų. Girdėdavome, kaip jiems trūksta šeimos šilumos ir apie ją svajoja. Tad apsupti vaikystės prisiminimų natūraliai apsisprendėme globoti“, – pasakoja Vilija. Pabaigę globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programos kursus Vilija su vyru tapo budinčiais globotojais. Neužilgo, Velykų naktį, po globotinių šeimą ištikusios krizės, atkeliavo pirma mergaitė, o po kelių dienų ir jos sesė, kurioms dabar dvylika ir devyneri. Po pusantrų metų teko apsispręsti ir dėl jų nuolatinės globos. „Laikas bėgo, o globa tęsėsi. Mergaitės tapo mylimomis šeimos narėmis. Kai namuose vaikšto žmonės ir nelaikai jų svečiais, norėjome su jomis pasilikti. Iš budinčių globotojų tapome nuolatiniais globėjais, – pasakoja Vilija. – O broliukų negalėjome palikti bendruomeniniuose namuose. Kai su sesėmis nuvažiuodavome jų aplankyti, broliai vis prašydavo važiuoti kartu, vieni prie kitų labai prisirišome. Mačiau kiek jiems skausmo tenka iškęsti, kai reikia išsiskirti su sesėmis. Berniukai pametinukai, kaip dvynukai, net ūgis panašus. Taip po pokalbio su vyru nusprendėme tapti dar gausesne šeima.“ Džiugina rytinis žvirblynas Dabar trys beveik vienmetės mergaitės kone geriausios draugės – mažiausioji globotinė lanko cirko užsiėmimus, o vyresnioji globotinė ir jauniausioji Vilijos dukra – šokio choreografiją. Visi trys berniukai – 13-metis Vilijos sūnus ir 10-metis bei 11-metis globotiniai – kartu keliauja į dziudo treniruotes. Vienintelė vyriausioji globėjos 16-metė dukra turi kitus užklasinius pomėgius. „Juokauju, kad rytais pas mus žvirblynas. Visi tik čirškia, kas ką dedasi į mokyklą – vieni nešasi pietus dėžutėse, nes taip jiems skaniau, kiti žiūri, kad kokio sąsiuvinio nepamirštų. Pusė aštuntos prie namų atvažiuoja autobusas ir vaikai iškeliauja į mokyklą“, – apie rytmetinį šurmulį pasakoja Vilija. Po pietų jau prasideda būreliai – kai kuriuos vaikus moteris veža pati, kiti važiuoja autobusu. Vėliau namų darbai, pokalbiai ir vakarinis laikas. Visa savaitė prabėga akimirksniu. Energingas vaikų laisvalaikis ir kultūriniai pomėgiai Savaitgalio praleidimo veiklas šeima derina prie energijos nestokojančių vaikų. „Vaikams reikia daug judesio, įspūdžių. Keliaujame į gamtą, su dviračiai važiuojame. Gyvename prie Nemuno, šilas netoli, gražios vietovės, žirgynas, alpakų ūkis“, – laisvalaikio praleidimo vietas pristato Vilija. Gausią Čekaičių šeimą dažnai galima išvysti ir vietos kultūros centruose. Vyras vaidina vietos spektakliuose, jo pėdomis pamažu seka ir vyresnioji dukra. Vilija dainuoja Veliuonos kultūros centro moterų vokaliniame ansamblyje „Šilo bitės“. „Mėgstame kultūrinį gyvenimą, užsiimdami savo pomėgiais kažkiek prasiblaškome. Vyrui artimas komedijos žanras, dažnai ir į namus grįžta vaidmenyje, į viską mėgsta žvelgti su humoru. O aš daugiau tvarką namuose prižiūriu,“ – šypsosi Vilija. Nori, kad užaugtų gerais žmonėmis Globėja prisipažįsta, kad apsigyvenus globotiniams gyvenimas ne itin pasikeitė – šeimoje ir taip augo trys vaikai. „Pradžioje gal labiau emociškai pasijautė, padaugėjo atsakomybės, o vėliau kažkaip aprimsti, susidėlioji dienas, susiplanuoji. Linksmiau tapo, gyvenimas dar prasmingesnis“, – sako jurbarkiškė. Kur kas daugiau emocinių patirčių teko priimti jos vaikams. „Su savais buvome kalbėję, kaip viskas vyks. Tačiau vaikai patys nejučia prisiėmė globėjų vaidmenį, mokyklose, būreliuose globotinius prižiūrėdavo. Teko pasikalbėti ir su psichologais, kurie sakė: „Jūs draugaukite kaip vaikai, bet neužsikraukite sau papildomos atsakomybės“, – pasakoja globėja. Vilija Jurbarko globos centre lankosi nuolat ir jaučia didelę paramą bei rūpestį – konsultantai beveik kasdien skambina, pasiteirauja, kaip sekasi, sulaukia emocinės paramos ir patarimų. Moteris tikina, kad tapusi globėja subrendo kaip žmogus, o savyje atrado giliai viduje užslėptų savybių. „Dabar tikrai labiau savimi pasitikiu. Kai suvaldai iškilusius iššūkius, pagalvoji, kad gi sugebi, žmogau, ir savivertė tuo pačiu auga“ – džiaugiasi globėja. – Mes sakome vaikams, kad jų nepakeisime. Tiesiog taip gyvename, taip matome pasaulį ir norime, kad jūs užaugtumėte gerais žmonėmis.“ ...
„Visada norėjau augti šeimoje, kuri mane mylės, gyventi su žmonėmis, kuriems galėsiu išsipasakoti apie savo jausmus“, – sako 22-ejų Aelita. Beveik visą vaikystę Vilniaus globos namuose praleidusios merginos kelias sulaukus 14-os pasuko į Zarasus, pas globėją Violetą. Dabar Aelita studijuoja Lenkijos mieste Gdanske ir siekia savo gyvenimo svajonės – tapti lengvosios atletikos trenere. „Manau, kad be globėjos paskatinimo man būtų kur kas sunkiau siekti savo svajonės. Ji ypatingą dėmesį skyrė mano išsilavinimui. Apie gimnaziją aš net negalvojau, tačiau, kai globėja išgirdo, kad rinksiuosi profesinę mokyklą, pasakė griežtą: „Ne“. Matydama mano užsispyrimą, ji tikėjo manimi. Jos indėlis didžiulis, bet daug ir mano pastangų“, – neabejoja savarankišką gyvenimą pradėjusi globotinė. Šiemet birželio 25–29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė. Likus dviem savaitėms iki visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančių renginių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalinasi įkvepiančiomis globėjų ir globotinių istorijomis. Susipažino globos namuose Į globos namus Aelita pateko 5-erių ir juose praleido beveik dešimt metų. Ten likimas ją suvedė su Violeta, kuri vos mėnesiui buvo paskirta dirbti Vilniaus globos namuose ir tapo Aelitos auklėtoja. „Iš pradžių nepatikliai į ją žiūrėjau, bijojau naujų žmonių, sunku buvo kuo nors pasitikėti, buvau pikta, tad ir mūsų bendravimas buvo nelengvas. Tiesą sakant, buvau pasimetusi gyvenime. Violeta savo pavyzdžiu man rodė, kad pasaulyje yra ir gerų žmonių, norėjo man padėti. Su ja dar stipresnis ryšys užsimezgė, kai ji grįžo į Zarasus“, – pasakoja Aelita. Ji iki šiol prisimena pozityvių jausmų bangą, kurią sukėlė pirmasis apsilankymas globėjos namuose. Tuomet Aelita viešėjo savaitgalį ir kartu šventė globėjos ir jos dukros gimtadienį. Į globos namus Vilniuje paauglė grįžo su ašaromis akyse. ,,Norėjau likti su Violeta, nes ten pasijutau lyg tikroje šeimoje su daug dėmesio ir šilumos. Vėliau viešėjau pas ją visą vasarą. Nuolatinė globa buvo nustatyta praėjus metams po pirmosios mano viešnagės“, – prisimena Aelita. Aš buvau tinginiukė, o ji skatino mokytis Atvažiavus į Zarasus tuometinė devintokė jau kitą dieną kartu su globėja keliavo į šalia namų esančią „Ąžuolo“ gimnaziją. „Violeta besąlygiškai mane palaikė ir padėjo, nuo pat pradžių mūsų santykiai buvo artimi ir šilti. Ji lydėdavo mane ir iki mokyklos, kurioje reikėjo prisitaikyti. Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pasitaikė diskusijų, ginčų, bet tai natūralu. Labiausiai nuomonės išsiskirdavo dėl mokslų – aš buvau tinginiukė, o ji skatino mane mokytis. O dabar esu jai dėkinga už išlaikytus egzaminus ir pasirinktą studijų kelią“, – teigia šiuo metu studijuojanti mergina. Pasak Aelitos, dar gyvendama globos namuose ji daug sportuodavo, laikėsi disciplinos, atsakomybės, tvarkos, neturėjo žalingų įpročių – tai ugdė ją kaip asmenybę. Be abejo, į priekį vedė svajonė tapti sporto trenere. Pasijutau mylima ir svarbi Mergina atvira – gyvenimas pas globėją sugrąžino jai pasitikėjimą aplinkiniais, meilę, sustiprino norą mokytis, ko nebuvo globos namuose, kur buvo mažiau dėmesio ir motyvacijos mokslui. „Globos namuose išmokau savarankiškumo, tvarkos, tačiau tik globėja leido man pasijausti mylima ir svarbia. To man labiausiai trūko“, – prisipažįsta Aelita. Paklausta, ar globėją vadina vardu, ar mama, ji nusišypso. „Mama nevadinu, bet širdyje ji jaučia, kad yra mano mama. Aš ją tokia laikau. Kai mieste susitinkame su pažįstamais, ji pristato mane kaip savo dukrą“, – sako Aelita. Nors dabar ji studijuoja Lenkijoje, tačiau su globėja ryšį palaiko beveik kasdien – susirašo žinutėmis ar pasiskambina. Atostogų universitete metu leidžia laiką pas globėją. „Violeta visada sako, kad manęs laukia ir Zarasuose yra mano namai. Man čia labai gera“, – sako Aelita. Šiuo metu ji baigia trečio kurso studijas, beliko dveji metai ir Aelita taps lengvosios atletikos sprinto trenere. „Šiuo metu ne tik studijuoju, bet ir dirbu vaikų lopšelyje-darželyje su 9 mėn. – 2,5 m. vaikais. Labai patinka su jais leisti laiką, linksta prie jų širdis. Aplanko įvairios mintys, kad gal kada ir savo darželį atidarysiu“, – naujais planais dalijasi Aelita....
Paauglį globoti pasiryžusi Sigita: suradome raktą į jo širdį
Su vyru apie globą pasikalbėjo dar iki vedybų Šiuo metu Soares Campos šeimoje auga ne tik ketverių metų biologinis sūnus, tačiau ir trylikametis globotinis. Sigita su vyru galimybę tapti globėjais aptarė dar iki vedybų. Tuomet vyras teigiamai sureagavo į jos klausimą apie globą ar įsivaikinimą, jeigu jie negalėtų susilaukti vaikų. Tad Sigitos pasiryžimas globoti vyrui nebuvo staigmena. „Mūsų šeimoje visuomet buvo teigiamas požiūris į globą. Mano tėvai dažnai pasvarstydavo apie vaikų globą, tačiau nedrįso žengti šio žingsnio. Man pasitaikė proga, kai grįžau gyventi į Šilalę, su artimaisiais daug kalbėdavomės apie vaikus. Susilaukusi sūnaus, pagalvojau apie jo brolį ar sesę“, – pasakoja globėja. Sigita svarstė apie savanorystę, tačiau globos institucijoje jai iš karto pasiūlė pakviesti vaiką savaitgalio viešnagėms. Nuvažiavusi į bendruomeninius globos namus, ji iš karto užmezgė pokalbį su vienu berniuku. „Pradžioje vaikas buvo labai atsargus ir nenorėjo važiuoti į svečius. Galvojo, kad išskirsime jį su giminaičiais, pas kuriuos norėjo apsigyventi. Sakau, nebijok, pas mane galėsi lankytis tik savaitgaliais, o pas sesę ar pusseserę visada tave leisiu. Berniuko požiūris pradėjo keistis jau po poros apsilankymų, jis išreiškė norą su mumis apsigyventi visą laiką. Aš pasiūliau dar neskubėti, susidraugauti. Tačiau jis po mėnesio vėl mums priminė savo prašymą, pamažu pradėjo vadinti mama ir tėčiu. Po savaitgalio susitikimų mums taip pat jo trūkdavo“, – prisimena Sigita. Po pusmečio globėja apsisprendė imtis konkrečių veiksmų, pradėjo lankyti kursus pagal Globėjų (rūpintojų), įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (GIMK). Po metų, rugsėjo mėnesį, berniukas apsigyveno Sigitos šeimoje, pradėjo lankyti mokyklą Šilalėje. Surado raktą į vaiko širdį Sigita atvira – lengva nebuvo, reikėjo mokytis, kaip auginti paauglį. Tą daro iki šiol. „Buvo ir tokių situacijų, kai negalėjau susikalbėti su vaiku. Netgi kilo minčių, kad nemoku auginti vaikų. Kreipiausi pagalbos į vietinio globos centro koordinatorę, kuri nuramino, padėjo krizinių situacijų metu. Vaikas atėjo su savo požiūriu į gyvenimą, teko išmokti adaptuotis, keistis – į kažką nereaguoti, gal kitaip paklausti“, – prisimena Sigita. Globėja džiaugiasi, kad vaikas pamažu pradėjo atsiverti, vėliau prisipažino supratęs, ką reiškia gyventi, bendrauti, turėti draugų. „Mes pastebėjome jo pokyčius, kaip dingsta uždarumas, jis tampa savarankiškesnis, nori kalbėtis, pasakoja, kaip jaučiasi. Suradome raktą į jo širdį“, – šypsosi Sigita. Grįžtamasis džiaugsmas – meilė Svarbiausia globėjams – šeimos narių, artimųjų palaikymas. O jeigu aplinka nerodo pritarimo, būtina turėti stiprų vertybinį „stuburą“. Sigitos apsisprendimą palaikė tiek vyras, tiek tėvai, nors išorinės aplinkos reakcija nebuvo teigiama. Ji yra sulaukusi tokių replikų, kad viską turi, gal išprotėjo, kam jai to reikia. „Jaučiausi šokiruota, nesuprasta. Galvojau, žmonės, juk aš darau gerą darbą, kas jums negerai. Tvirtai laikiausi savo nuomonės ir pastebėjau, kaip aplinka pradėjo keistis. Pajutau, kad tampu asmeniu, kuris keičia aplinkinių nusistatymą. Pamatę vaiką, sakydavo, o, koks fainas, stebėjosi, kaip puikiai jis bendrauja ir koks laimingas. Tuomet žmonės pradeda galvoti, o gal ir mums verta pradėti globoti. Tampi geru pavyzdžiu aplinkai, nes nepasidavei“, – savo ryžto pilna istorija dalijasi Sigita....
Paauglius globojanti jauna šeima: kai pavadina tėčiu ar mama, labai paliečia širdį
Apsispręsti reikėjo greitai Jaunųjų globėjų drąsa bei pasiryžimu negalima nesižavėti. Mirus Aido globėjai, prieš šešerius metus savarankišką gyvenimą pradėjęs vaikinas kartu su sutuoktine Edita turėjo greitai apsispręsti, ar kurti šeimyną ir pradėti globoti be globėjos likusius vaikus. „Labai gaila buvo vaikų, kurių keliai galėjo pasisukti įvairiai. Su kai kuriais iš jų susipažinau, kai gyvenau šeimynoje, su kitais – kai pradėjau gyventi atskirai ir aplankydavau globėją per šventes. Editai sakau: bandom“, – prisimena Aidas. Editos įkalbinėti nereikėjo: „Studijavau ikimokyklinę pedagogiką, domiuosi vaikų psichologija, turiu patirties bendraujant su vaikais, tad sutikau iš karto. Taip ir „įšokome į važiuojantį traukinį“. Apsigyvenome tame pačiame name, kuriame gyveno buvusi globėja, tad globotiniams niekur nereikėjo kraustytis. Pasiryžome perimti visą veiklą.“ Globėjo veikla keičia ir augina Globėjai džiaugiasi, kad iš artimiausios aplinkos sulaukė didžiulio palaikymo ir paramos. „Su globotiniais apsigyvenome šventinio laikotarpio pradžioje, tad draugai sunešė kalnus dovanų, taip pat atvažiuoja į svečius. Mano teta retkarčiais atvyksta prižiūrėti globotinius, jeigu mums reikia kur nors išvažiuoti. Mūsų globos koordinatorė tapo beveik šeimos nare, kuriai susitikimo metu rodome augančių vaikų nuotraukas, ji pataria, kaip elgtis krizinių situacijų metu, konsultuoja mus įvairiais iškilusiais klausimais“, – pasakoja Edita. „Nors paauglių amžius panašus, tačiau problemos būna skirtingos, neretai pasireiškia vaikų trauminės patirtys, o tai paauglystės maištingumui dar prideda savotiško prieskonio. Svarbiausia nepamiršti, kad esi suaugęs ir nereaguoti kaip vaikui. Pradžioje nuolat reikėjo sau priminti, kad reikia palaukti, vaiką išklausyti. Kuo toliau, tuo labiau mokaisi“, – savo patirtimi dalijasi Aidas. Edita šypsosi, kad Aidas pradžioje reaguodavo kaip degtukas, lengvai įsiplieksdavo. „Teko mokytis išlikti kantriam. Dabar jis net ramesnis nei aš. Globėjo veikla mus labai keičia ir augina kaip asmenybes“, – neabejoja globėja. „Mūsų jaunas amžius turi daugiau privalumų nei trūkumų. Paauglystė turbūt žavingiausias laikotarpis. Dar visai neseniai patys buvome paaugliai, žinome, kas jiems įdomu, turime supratimą, kaip prie jų prieiti, esame tolerantiški. Pradžioje galvojome, kad jiems būsime geri draugai, bet supratome, kad vaikams būtinas autoritetas. Tad stengiamės rodyti tinkamą pavyzdį, kurti pagarbų ryšį, vienas kito supratimą, mums nesinori nei pyktis, nei moralizuoti. Mes vaikams sakome, kad norime jiems padėti užaugti gerais žmonėmis“, – pasakoja Edita. Didžiausias džiaugsmas – vaiko pokytis Edita šypsosi, kad jos kasdienybė neretai primena chaosą. „Atrodo lyg kasdien skrendi, plauki, čiuoži, o vakare galvoji, ką aš čia nuveikiau. Patys nepastebėjome, kaip praskriejo dveji metai“, – juokiasi globėja. Globos pradžioje buvo sunku suprasti, kokias porcijas ruošti, kiek reikės bulvių kugeliui ar kefyro šaltibarščiams, bet pamažu visko išmokstama. Globėjai nemažai laiko skiria bendram šeimos laikui – kartu žiūri filmus, užsiima veikla sode, o šiltuoju metų laiku kuria tradiciją autobusiuku keliauti po Lietuvą....