Globos istorijos
Vaikus laikinai globai priglaudžianti Viktorija: kiekvienas vertas laimės
„Noriu kiekvienam vaikui įkvėpti pasitikėjimo savimi – juk visi esame verti laimingo gyvenimo ir patys jį kuriame“, – sako budinti globotoja Viktorija, su vyru gyvenanti Klaipėdos ir Šilutės rajonų sankirtoje. Prieš pusantrų metų globėjais tapusi šeima į savo namus jau priėmė 14 vaikų. Šiemet birželio 25–29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė. Likus trims savaitėms iki visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančių renginių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalinasi įkvepiančiomis globėjų istorijomis. Laikina globa, kai šeimoje ištinka krizė Viktorija iki šiol prisimena naktį atvykusias pirmąsias 10 ir 16 metų mergaites bei vieną su jomis susijusį įvykį. „Kartu žiūrėjome animacinį filmuką ir natūraliai vyresniosios mergaitės paklausiau, o kokia tavo svajonė, kur norėtumei nukeliauti. Ji pasisuko į mane, sužibusiomis akimis pasakė šalį, po to labai greitai nusisuko, susigūžė ir tyliai pratarė: „Niekada ten nenukeliausiu, nes mano tėvai neturi pinigų ir aš neturėsiu. Toks bus mano gyvenimas.“ Mane tai labai palietė. Matydami, kaip gyvena jų tėvai, vaikai tarsi bijo net pasvajoti. Mano tikslas – parodyti, kad gyvenimas gali keistis, tik reikia patikėti. Juk kiekvienas vaikas vertas laimės“, – neabejoja globėja. Kartu su vyru Viktorija vaikus laikinai globai priglaudžia jau 1,5 metų, taip pat, pagal galimybes ir poreikius, vaikai iš globos namų svečiuojasi savaitgaliais, švenčių dienomis ar per atostogas. „Laikinoji globa paskiriama tuomet, kai šeimoje ištinka krizė, kuri gali trukti nuo savaitės iki metų. Išsprendus biologinėje šeimoje susidariusią situaciją ir užtikrinus vaikui saugią aplinką, globotiniai grąžinami biologinei šeimai. Neretai vaikus tenka priimti naktį, juos nuraminti, išklausyti, užmigdyti. Vaikų amžius labai įvairus – jauniausiam tebuvo 4 mėn., o vyriausias – 17-metis”, – pasakoja Viktorija. Šiuo metu jos namuose auga keturi globotiniai: 1,5, 3 bei 11 metų amžiaus vaikams nustatyta laikinoji globa, o 17-metei mergaitei nuo Kalėdų – nuolatinė globa (rūpyba). Kiekvienas vaikas turi savo erdvę ar kambarį, kur gali užsiimti savo mėgstama veikla. Noras globoti pasiliko nuo paauglystės Viktorija prisimena, kad apie globą pagalvodavo dar paauglystėje, kai savanoriavo, o vėliau dirbo organizacijoje, kur savaitgaliais ar per atostogas svečiuodavosi vaikai iš globos namų. Jie buvo panašaus amžiaus ir tuomet Viktorijai norėjosi su jais praleisti kuo daugiau laiko. „Visuomet pamąstydavau, kad užaugusi, turėdama galimybių, būtinai globosiu. Apie budinčios globotojos veiklą susimąsčiau tik vėliau, jau pradėjusi giliau domėtis. Internete dažnai surasdavau straipsnius apie budinčius globotojus, kai nutikus staigiai krizei, vaikai čia ir dabar apgyvendami šeimoje. Man atrodė, kad galėtume vaikus priimti ir jiems padėti be išankstinio plano, lūkesčių, nesvarstant apie jų amžių“, – pasakoja Viktorija. Su vyru ji ilgai svarstė dėl globėjų kelio pasirinkimo, kol galiausiai nusprendė atverti vaikams savo namų duris. „Buvo įvairių dvejonių. Svarsčiau, gal pradžioje reikia susikurti stiprų finansinį užnugarį, sąlygas, pakankamai uždirbti. Tačiau iš tiesų valstybė rūpinasi globotiniais ir kiekvienas vaikas turi savo krepšelį. Tad prieš dvejus metus apsisprendžiau ir nuėjau į Šilutės globos centrą. Ten iš karto patekau į GIMK mokymus. Po jų baigimo praėjus keliems mėnesiams prireikė ir budinčio globotojo paslaugų“, – prisimena Šilutėje dirbanti moteris. Globėja džiaugiasi, kad artimieji, šeima, draugai itin palaikė jos apsisprendimą be jokių klausimų. „Palaikymo tiek iš draugų, tiek iš šeimos sulaukiu ir dabar. Nutinka įvairių situacijų, kai reikia pabūti su vaikais ar emocinės pagalbos, išklausymo, patarimo. Visiems labai dėkoju už tikėjimą ir geraširdiškumą“, – sako Viktorija. Be išankstinių baimių – kur kas lengviau Iki šiol globėja jaučia nerimą kaskart, kai vaiką reikia laikinai priimti ir apgyvendinti. Vis kyla klausimų – o jeigu jam bus labai blogai, neaišku, kaip reaguos, kaip reikės prie jo prieiti ir nuraminti, paguosti. „Gyvenamosios vietos keitimas ir nežinomybė kiekvienam iš mūsų yra nelengva, o juo labiau vaikams. Atveriant duris jaučiu nerimą, tačiau visada įvykiai susiklosto geriau nei iš anksto galvoju. Pamažu suprantu, kad nereikia prisikurti išankstinių baimių, gyvenimas sudeda reikiamus taškus savaime“, – sako Viktorija. Ji atvira – kartais užmezgami ryšiai būna stiprūs ir, globotiniams išsikrausčius, širdyje kurį laiką jaučiama tuštuma. Tiesa, kur kas stipresnis užplūsta palengvėjimas, kad pagaliau globojamo vaiko situacija išsisprendė ir jis gali grįžti į šeimą. Su kai kuriais buvusiais globotiniais Viktorija palaiko bendravimą ir vėliau, jiems išsikrausčius, pasiteirauja, kaip sekasi, aplanko jau namuose. Mato vaikuose tai, kas geriausia „Motinystė yra širdies veikla, nesvarbu, kad nepagimdei vaikučio. Renkuosi vaikuose matyti tai, kas geriausia, ir tai skatinti“, – sako Viktorija. Visi jos namuose apsigyvenę vaikai yra priimami kaip šeimos nariai, su meile, dovanomis ir dėmesiu. Globėja stengiasi paleisti visus lūkesčius, kokie vaikai turi būti, ir leisti sau priimti juos tokius, kokie yra, nebandant jų keisti. Kiekviena situacija, kiekvienas vaikas augina ir pačią globėją. „Sakau vyrui, ar tu matai, kaip pasikeitė šis vaikas?“ Jis man sako, čia tu pasikeitei, tavo reakcija tapo ramesnė, užtikrintesnė. Tuomet suprantu, kad kiekvienas, net ir sudėtingas įvykis augina mane kaip asmenybę ir aš galiu vaikus įkvėpti“, – įsitikinusi Viktorija. Jos teigimu, jeigu širdyje tikrai kirba mintys apie globą, nėra prasmės atidėlioti: „Per tą laiką, kol svarstome, galime užauginti ne vieną vaiką ir padėti jam krizinėje situacijoje.“...
Keturis globotinius į gausią šeimą priėmę jurbarbiškiai: dabar gyvenimas dar prasmingesnis
„Manau, kad globai reikia subręsti. Turi sutvirtėti viduje, įsišaknyti, kad galėtumei pasidalinti vaisiais su kitais“, – sako Vilija Čekaitienė. Jurbarko rajone, vaizdingoje vietovėje, netoliese Panemunės pilies, gyvenančioje šeimoje šiuo metu keturi globotiniai – dvi sesės ir du broliai, o taip pat kartu auga ir trys biologiniai vaikai. Šiemet birželio 25-29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė. Likus savaitei iki visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančių renginių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalinasi įkvepiančiomis globėjų ir globotinių istorijomis. Vienam augti liūdna Vilija atvira – noras globoti jai buvo nuo pat vaikystės. Globėjos mama buvo našlaitė ir nuolat sakydavo, kaip liūdna jai augti vienai. Vilijos močiutė pokario metais užaugino 19 nebiologinių vaikų. „Mano atmintyje nuo vaikystės likę prisiminimai, kad įprasta prižiūrėti daug vaikų. Be to, su dabartiniu vyru esame viešviliečiai, vaikystėje draugaudavome su bendraamžiais iš vaikų namų. Girdėdavome, kaip jiems trūksta šeimos šilumos ir apie ją svajoja. Tad apsupti vaikystės prisiminimų natūraliai apsisprendėme globoti“, – pasakoja Vilija. Pabaigę globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo (GIMK) programos kursus Vilija su vyru tapo budinčiais globotojais. Neužilgo, Velykų naktį, po globotinių šeimą ištikusios krizės, atkeliavo pirma mergaitė, o po kelių dienų ir jos sesė, kurioms dabar dvylika ir devyneri. Po pusantrų metų teko apsispręsti ir dėl jų nuolatinės globos. „Laikas bėgo, o globa tęsėsi. Mergaitės tapo mylimomis šeimos narėmis. Kai namuose vaikšto žmonės ir nelaikai jų svečiais, norėjome su jomis pasilikti. Iš budinčių globotojų tapome nuolatiniais globėjais, – pasakoja Vilija. – O broliukų negalėjome palikti bendruomeniniuose namuose. Kai su sesėmis nuvažiuodavome jų aplankyti, broliai vis prašydavo važiuoti kartu, vieni prie kitų labai prisirišome. Mačiau kiek jiems skausmo tenka iškęsti, kai reikia išsiskirti su sesėmis. Berniukai pametinukai, kaip dvynukai, net ūgis panašus. Taip po pokalbio su vyru nusprendėme tapti dar gausesne šeima.“ Džiugina rytinis žvirblynas Dabar trys beveik vienmetės mergaitės kone geriausios draugės – mažiausioji globotinė lanko cirko užsiėmimus, o vyresnioji globotinė ir jauniausioji Vilijos dukra – šokio choreografiją. Visi trys berniukai – 13-metis Vilijos sūnus ir 10-metis bei 11-metis globotiniai – kartu keliauja į dziudo treniruotes. Vienintelė vyriausioji globėjos 16-metė dukra turi kitus užklasinius pomėgius. „Juokauju, kad rytais pas mus žvirblynas. Visi tik čirškia, kas ką dedasi į mokyklą – vieni nešasi pietus dėžutėse, nes taip jiems skaniau, kiti žiūri, kad kokio sąsiuvinio nepamirštų. Pusė aštuntos prie namų atvažiuoja autobusas ir vaikai iškeliauja į mokyklą“, – apie rytmetinį šurmulį pasakoja Vilija. Po pietų jau prasideda būreliai – kai kuriuos vaikus moteris veža pati, kiti važiuoja autobusu. Vėliau namų darbai, pokalbiai ir vakarinis laikas. Visa savaitė prabėga akimirksniu. Energingas vaikų laisvalaikis ir kultūriniai pomėgiai Savaitgalio praleidimo veiklas šeima derina prie energijos nestokojančių vaikų. „Vaikams reikia daug judesio, įspūdžių. Keliaujame į gamtą, su dviračiai važiuojame. Gyvename prie Nemuno, šilas netoli, gražios vietovės, žirgynas, alpakų ūkis“, – laisvalaikio praleidimo vietas pristato Vilija. Gausią Čekaičių šeimą dažnai galima išvysti ir vietos kultūros centruose. Vyras vaidina vietos spektakliuose, jo pėdomis pamažu seka ir vyresnioji dukra. Vilija dainuoja Veliuonos kultūros centro moterų vokaliniame ansamblyje „Šilo bitės“. „Mėgstame kultūrinį gyvenimą, užsiimdami savo pomėgiais kažkiek prasiblaškome. Vyrui artimas komedijos žanras, dažnai ir į namus grįžta vaidmenyje, į viską mėgsta žvelgti su humoru. O aš daugiau tvarką namuose prižiūriu,“ – šypsosi Vilija. Nori, kad užaugtų gerais žmonėmis Globėja prisipažįsta, kad apsigyvenus globotiniams gyvenimas ne itin pasikeitė – šeimoje ir taip augo trys vaikai. „Pradžioje gal labiau emociškai pasijautė, padaugėjo atsakomybės, o vėliau kažkaip aprimsti, susidėlioji dienas, susiplanuoji. Linksmiau tapo, gyvenimas dar prasmingesnis“, – sako jurbarkiškė. Kur kas daugiau emocinių patirčių teko priimti jos vaikams. „Su savais buvome kalbėję, kaip viskas vyks. Tačiau vaikai patys nejučia prisiėmė globėjų vaidmenį, mokyklose, būreliuose globotinius prižiūrėdavo. Teko pasikalbėti ir su psichologais, kurie sakė: „Jūs draugaukite kaip vaikai, bet neužsikraukite sau papildomos atsakomybės“, – pasakoja globėja. Vilija Jurbarko globos centre lankosi nuolat ir jaučia didelę paramą bei rūpestį – konsultantai beveik kasdien skambina, pasiteirauja, kaip sekasi, sulaukia emocinės paramos ir patarimų. Moteris tikina, kad tapusi globėja subrendo kaip žmogus, o savyje atrado giliai viduje užslėptų savybių. „Dabar tikrai labiau savimi pasitikiu. Kai suvaldai iškilusius iššūkius, pagalvoji, kad gi sugebi, žmogau, ir savivertė tuo pačiu auga“ – džiaugiasi globėja. – Mes sakome vaikams, kad jų nepakeisime. Tiesiog taip gyvename, taip matome pasaulį ir norime, kad jūs užaugtumėte gerais žmonėmis.“ ...
„Visada norėjau augti šeimoje, kuri mane mylės, gyventi su žmonėmis, kuriems galėsiu išsipasakoti apie savo jausmus“, – sako 22-ejų Aelita. Beveik visą vaikystę Vilniaus globos namuose praleidusios merginos kelias sulaukus 14-os pasuko į Zarasus, pas globėją Violetą. Dabar Aelita studijuoja Lenkijos mieste Gdanske ir siekia savo gyvenimo svajonės – tapti lengvosios atletikos trenere. „Manau, kad be globėjos paskatinimo man būtų kur kas sunkiau siekti savo svajonės. Ji ypatingą dėmesį skyrė mano išsilavinimui. Apie gimnaziją aš net negalvojau, tačiau, kai globėja išgirdo, kad rinksiuosi profesinę mokyklą, pasakė griežtą: „Ne“. Matydama mano užsispyrimą, ji tikėjo manimi. Jos indėlis didžiulis, bet daug ir mano pastangų“, – neabejoja savarankišką gyvenimą pradėjusi globotinė. Šiemet birželio 25–29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė. Likus dviem savaitėms iki visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančių renginių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalinasi įkvepiančiomis globėjų ir globotinių istorijomis. Susipažino globos namuose Į globos namus Aelita pateko 5-erių ir juose praleido beveik dešimt metų. Ten likimas ją suvedė su Violeta, kuri vos mėnesiui buvo paskirta dirbti Vilniaus globos namuose ir tapo Aelitos auklėtoja. „Iš pradžių nepatikliai į ją žiūrėjau, bijojau naujų žmonių, sunku buvo kuo nors pasitikėti, buvau pikta, tad ir mūsų bendravimas buvo nelengvas. Tiesą sakant, buvau pasimetusi gyvenime. Violeta savo pavyzdžiu man rodė, kad pasaulyje yra ir gerų žmonių, norėjo man padėti. Su ja dar stipresnis ryšys užsimezgė, kai ji grįžo į Zarasus“, – pasakoja Aelita. Ji iki šiol prisimena pozityvių jausmų bangą, kurią sukėlė pirmasis apsilankymas globėjos namuose. Tuomet Aelita viešėjo savaitgalį ir kartu šventė globėjos ir jos dukros gimtadienį. Į globos namus Vilniuje paauglė grįžo su ašaromis akyse. ,,Norėjau likti su Violeta, nes ten pasijutau lyg tikroje šeimoje su daug dėmesio ir šilumos. Vėliau viešėjau pas ją visą vasarą. Nuolatinė globa buvo nustatyta praėjus metams po pirmosios mano viešnagės“, – prisimena Aelita. Aš buvau tinginiukė, o ji skatino mokytis Atvažiavus į Zarasus tuometinė devintokė jau kitą dieną kartu su globėja keliavo į šalia namų esančią „Ąžuolo“ gimnaziją. „Violeta besąlygiškai mane palaikė ir padėjo, nuo pat pradžių mūsų santykiai buvo artimi ir šilti. Ji lydėdavo mane ir iki mokyklos, kurioje reikėjo prisitaikyti. Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pasitaikė diskusijų, ginčų, bet tai natūralu. Labiausiai nuomonės išsiskirdavo dėl mokslų – aš buvau tinginiukė, o ji skatino mane mokytis. O dabar esu jai dėkinga už išlaikytus egzaminus ir pasirinktą studijų kelią“, – teigia šiuo metu studijuojanti mergina. Pasak Aelitos, dar gyvendama globos namuose ji daug sportuodavo, laikėsi disciplinos, atsakomybės, tvarkos, neturėjo žalingų įpročių – tai ugdė ją kaip asmenybę. Be abejo, į priekį vedė svajonė tapti sporto trenere. Pasijutau mylima ir svarbi Mergina atvira – gyvenimas pas globėją sugrąžino jai pasitikėjimą aplinkiniais, meilę, sustiprino norą mokytis, ko nebuvo globos namuose, kur buvo mažiau dėmesio ir motyvacijos mokslui. „Globos namuose išmokau savarankiškumo, tvarkos, tačiau tik globėja leido man pasijausti mylima ir svarbia. To man labiausiai trūko“, – prisipažįsta Aelita. Paklausta, ar globėją vadina vardu, ar mama, ji nusišypso. „Mama nevadinu, bet širdyje ji jaučia, kad yra mano mama. Aš ją tokia laikau. Kai mieste susitinkame su pažįstamais, ji pristato mane kaip savo dukrą“, – sako Aelita. Nors dabar ji studijuoja Lenkijoje, tačiau su globėja ryšį palaiko beveik kasdien – susirašo žinutėmis ar pasiskambina. Atostogų universitete metu leidžia laiką pas globėją. „Violeta visada sako, kad manęs laukia ir Zarasuose yra mano namai. Man čia labai gera“, – sako Aelita. Šiuo metu ji baigia trečio kurso studijas, beliko dveji metai ir Aelita taps lengvosios atletikos sprinto trenere. „Šiuo metu ne tik studijuoju, bet ir dirbu vaikų lopšelyje-darželyje su 9 mėn. – 2,5 m. vaikais. Labai patinka su jais leisti laiką, linksta prie jų širdis. Aplanko įvairios mintys, kad gal kada ir savo darželį atidarysiu“, – naujais planais dalijasi Aelita....
Paauglį globoti pasiryžusi Sigita: suradome raktą į jo širdį
Su vyru apie globą pasikalbėjo dar iki vedybų Šiuo metu Soares Campos šeimoje auga ne tik ketverių metų biologinis sūnus, tačiau ir trylikametis globotinis. Sigita su vyru galimybę tapti globėjais aptarė dar iki vedybų. Tuomet vyras teigiamai sureagavo į jos klausimą apie globą ar įsivaikinimą, jeigu jie negalėtų susilaukti vaikų. Tad Sigitos pasiryžimas globoti vyrui nebuvo staigmena. „Mūsų šeimoje visuomet buvo teigiamas požiūris į globą. Mano tėvai dažnai pasvarstydavo apie vaikų globą, tačiau nedrįso žengti šio žingsnio. Man pasitaikė proga, kai grįžau gyventi į Šilalę, su artimaisiais daug kalbėdavomės apie vaikus. Susilaukusi sūnaus, pagalvojau apie jo brolį ar sesę“, – pasakoja globėja. Sigita svarstė apie savanorystę, tačiau globos institucijoje jai iš karto pasiūlė pakviesti vaiką savaitgalio viešnagėms. Nuvažiavusi į bendruomeninius globos namus, ji iš karto užmezgė pokalbį su vienu berniuku. „Pradžioje vaikas buvo labai atsargus ir nenorėjo važiuoti į svečius. Galvojo, kad išskirsime jį su giminaičiais, pas kuriuos norėjo apsigyventi. Sakau, nebijok, pas mane galėsi lankytis tik savaitgaliais, o pas sesę ar pusseserę visada tave leisiu. Berniuko požiūris pradėjo keistis jau po poros apsilankymų, jis išreiškė norą su mumis apsigyventi visą laiką. Aš pasiūliau dar neskubėti, susidraugauti. Tačiau jis po mėnesio vėl mums priminė savo prašymą, pamažu pradėjo vadinti mama ir tėčiu. Po savaitgalio susitikimų mums taip pat jo trūkdavo“, – prisimena Sigita. Po pusmečio globėja apsisprendė imtis konkrečių veiksmų, pradėjo lankyti kursus pagal Globėjų (rūpintojų), įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (GIMK). Po metų, rugsėjo mėnesį, berniukas apsigyveno Sigitos šeimoje, pradėjo lankyti mokyklą Šilalėje. Surado raktą į vaiko širdį Sigita atvira – lengva nebuvo, reikėjo mokytis, kaip auginti paauglį. Tą daro iki šiol. „Buvo ir tokių situacijų, kai negalėjau susikalbėti su vaiku. Netgi kilo minčių, kad nemoku auginti vaikų. Kreipiausi pagalbos į vietinio globos centro koordinatorę, kuri nuramino, padėjo krizinių situacijų metu. Vaikas atėjo su savo požiūriu į gyvenimą, teko išmokti adaptuotis, keistis – į kažką nereaguoti, gal kitaip paklausti“, – prisimena Sigita. Globėja džiaugiasi, kad vaikas pamažu pradėjo atsiverti, vėliau prisipažino supratęs, ką reiškia gyventi, bendrauti, turėti draugų. „Mes pastebėjome jo pokyčius, kaip dingsta uždarumas, jis tampa savarankiškesnis, nori kalbėtis, pasakoja, kaip jaučiasi. Suradome raktą į jo širdį“, – šypsosi Sigita. Grįžtamasis džiaugsmas – meilė Svarbiausia globėjams – šeimos narių, artimųjų palaikymas. O jeigu aplinka nerodo pritarimo, būtina turėti stiprų vertybinį „stuburą“. Sigitos apsisprendimą palaikė tiek vyras, tiek tėvai, nors išorinės aplinkos reakcija nebuvo teigiama. Ji yra sulaukusi tokių replikų, kad viską turi, gal išprotėjo, kam jai to reikia. „Jaučiausi šokiruota, nesuprasta. Galvojau, žmonės, juk aš darau gerą darbą, kas jums negerai. Tvirtai laikiausi savo nuomonės ir pastebėjau, kaip aplinka pradėjo keistis. Pajutau, kad tampu asmeniu, kuris keičia aplinkinių nusistatymą. Pamatę vaiką, sakydavo, o, koks fainas, stebėjosi, kaip puikiai jis bendrauja ir koks laimingas. Tuomet žmonės pradeda galvoti, o gal ir mums verta pradėti globoti. Tampi geru pavyzdžiu aplinkai, nes nepasidavei“, – savo ryžto pilna istorija dalijasi Sigita....
Paauglius globojanti jauna šeima: kai pavadina tėčiu ar mama, labai paliečia širdį
Apsispręsti reikėjo greitai Jaunųjų globėjų drąsa bei pasiryžimu negalima nesižavėti. Mirus Aido globėjai, prieš šešerius metus savarankišką gyvenimą pradėjęs vaikinas kartu su sutuoktine Edita turėjo greitai apsispręsti, ar kurti šeimyną ir pradėti globoti be globėjos likusius vaikus. „Labai gaila buvo vaikų, kurių keliai galėjo pasisukti įvairiai. Su kai kuriais iš jų susipažinau, kai gyvenau šeimynoje, su kitais – kai pradėjau gyventi atskirai ir aplankydavau globėją per šventes. Editai sakau: bandom“, – prisimena Aidas. Editos įkalbinėti nereikėjo: „Studijavau ikimokyklinę pedagogiką, domiuosi vaikų psichologija, turiu patirties bendraujant su vaikais, tad sutikau iš karto. Taip ir „įšokome į važiuojantį traukinį“. Apsigyvenome tame pačiame name, kuriame gyveno buvusi globėja, tad globotiniams niekur nereikėjo kraustytis. Pasiryžome perimti visą veiklą.“ Globėjo veikla keičia ir augina Globėjai džiaugiasi, kad iš artimiausios aplinkos sulaukė didžiulio palaikymo ir paramos. „Su globotiniais apsigyvenome šventinio laikotarpio pradžioje, tad draugai sunešė kalnus dovanų, taip pat atvažiuoja į svečius. Mano teta retkarčiais atvyksta prižiūrėti globotinius, jeigu mums reikia kur nors išvažiuoti. Mūsų globos koordinatorė tapo beveik šeimos nare, kuriai susitikimo metu rodome augančių vaikų nuotraukas, ji pataria, kaip elgtis krizinių situacijų metu, konsultuoja mus įvairiais iškilusiais klausimais“, – pasakoja Edita. „Nors paauglių amžius panašus, tačiau problemos būna skirtingos, neretai pasireiškia vaikų trauminės patirtys, o tai paauglystės maištingumui dar prideda savotiško prieskonio. Svarbiausia nepamiršti, kad esi suaugęs ir nereaguoti kaip vaikui. Pradžioje nuolat reikėjo sau priminti, kad reikia palaukti, vaiką išklausyti. Kuo toliau, tuo labiau mokaisi“, – savo patirtimi dalijasi Aidas. Edita šypsosi, kad Aidas pradžioje reaguodavo kaip degtukas, lengvai įsiplieksdavo. „Teko mokytis išlikti kantriam. Dabar jis net ramesnis nei aš. Globėjo veikla mus labai keičia ir augina kaip asmenybes“, – neabejoja globėja. „Mūsų jaunas amžius turi daugiau privalumų nei trūkumų. Paauglystė turbūt žavingiausias laikotarpis. Dar visai neseniai patys buvome paaugliai, žinome, kas jiems įdomu, turime supratimą, kaip prie jų prieiti, esame tolerantiški. Pradžioje galvojome, kad jiems būsime geri draugai, bet supratome, kad vaikams būtinas autoritetas. Tad stengiamės rodyti tinkamą pavyzdį, kurti pagarbų ryšį, vienas kito supratimą, mums nesinori nei pyktis, nei moralizuoti. Mes vaikams sakome, kad norime jiems padėti užaugti gerais žmonėmis“, – pasakoja Edita. Didžiausias džiaugsmas – vaiko pokytis Edita šypsosi, kad jos kasdienybė neretai primena chaosą. „Atrodo lyg kasdien skrendi, plauki, čiuoži, o vakare galvoji, ką aš čia nuveikiau. Patys nepastebėjome, kaip praskriejo dveji metai“, – juokiasi globėja. Globos pradžioje buvo sunku suprasti, kokias porcijas ruošti, kiek reikės bulvių kugeliui ar kefyro šaltibarščiams, bet pamažu visko išmokstama. Globėjai nemažai laiko skiria bendram šeimos laikui – kartu žiūri filmus, užsiima veikla sode, o šiltuoju metų laiku kuria tradiciją autobusiuku keliauti po Lietuvą....
Jautri globėjos Inos istorija: jis priėjo, apsikabino ir pasakė „padėkit man“
Pirmas susitikimas ir pagalbos prašymas Prieš dvejus metus savivaldybėje Vaiko gerovės komisija sprendė daug elgesio problemų turinčio paauglio likimą, kai, rodos, visos pagalbos priemonės išnaudotos, lieka tik vienas sprendimas – išsiųsti į socializacijos centrą. Sakau, negaliu pritarti šiam sprendimui, kol nepamačiau vaiko ir asmeniškai su juo nepasikalbėjau. Juk tai gali kardinaliai pakeisti jo gyvenimą“, – prisimena Ina. Pasak globėjos, pas ją atvedė nediduką, apie 140 cm vaikiną, apvalaus veido, plačiomis mėlynomis akimis. „Žiūriu ir negaliu patikėti, kad čia tas „nusikaltėlis“, kuris dienas leidžia gatvėje, nelanko pamokų ir daro visokias eibes. Aš išsivedu jį iš kabineto, sakau: „Čia yra dugnas – arba atsispiri nuo jo, priimdamas specialistų pagalbą, ir pats dedi pastangų keistis, arba nežinau, kaip susiklostys tavo gyvenimas.“ Jis prieina, apsikabina mane ir sako: „Padėkit man.“ Tuo metu man „atjungė“ kojas ir rankas, žiūriu į tą vaiką ir nežinau, ką daryti. Suprantu, kad vaikas neišmylėtas, piktas, užgniaužęs visus jausmus. Pasiūliau Vaiko gerovės komisijai dar kartą peržiūrėti, ar visos pagalbos ir elgesio koregavimo priemonės yra išnaudotos, prieš priimant galutinį sprendimą dėl vaikino ateities“, – pasakoja Kazlų Rūdos savivaldybėje dirbanti moteris. Inos kelias dienas neapleido mintys apie pagalbos prašiusį paauglį. Lyg koks sąžinės balsas. „Galvoju, reikia paauglio nuotrauką parodyti vyrui, kuris dirba su nuteistais nepilnamečiais. Jis sako: „Šito vaiko akys geros, dirbk su juo, jeigu jis paklius į įkalinimo įstaigą, bendraamžiai jį tiesiog sunaikins“, – prisimena Ina. „Pasklido žinios apie tai, kad paauglys bus išvežtas į kitą globos instituciją. Jis paskambino mums ir pasakė, kad nesvarbu, kur jį išvežtų, jis pas mus sugrįš. Su vyru ilgai negalvojome, nusprendėme, kad reikia vaikui padėti ir susitvarkyti globos dokumentus“, – pasakoja globėja. Po teismo praėjus kelioms dienoms paauglys atvyko į globėjų namus. Ina kartu su globotiniu išgyveno psichologijos vadovėliuose aprašytus laikotarpius – ir medaus mėnesį, kai buvo daug apsikabinimų ir ilgų pokalbių prieš miegą, ir regresiją, ir „įkritimą“ į kūdikystę, kurios jis per savo gyvenimą nebuvo patyręs. Nemažai iššūkių laukė ir mokykloje, kurią buvo nuspręsta pakeisti dėl iki tol supusios aplinkos. Muštynės, patyčios, konfliktai su mokytojais ir mokiniais, praleistos pamokos – dėl to Inai neretai teko aiškintis mokykloje. Globa – drąsiems ir ryžtingiems žmonėms Globėja atvira – dėl priimto sprendimo globoti sulaukė daugybės įvairių aplinkinių žmonių reakcijų, klausimų, kodėl jiems to reikia, bet ji labiausiai džiaugiasi savo vyro, mamos ir dukros palaikymu. Iškilus įvairiems sudėtingesniems klausimams Inai padeda ir pataria Kazlų Rūdos globos centro specialistai. „Mano mama – jausminga moteris. Nuo pat pirmos minutės sakė, kad mes padėtume vaikui. Jis iš karto tapo jos anūku. Mane stipriai palaiko dukra, su kuria dažnai pasikalbame, kai man sunku. Ji optimistė, atviros širdies, su globotiniu juos jungia tvirta draugystė. Globa mus suvienijo su vyru, mes tapome stipria komanda. Jeigu globočiau viena, tai būtų dukart sunkiau“, – tikina Ina....
Į Lietuvą po 10 metų sugrįžusi Vaičiulių šeima augina 6 vaikus: keturi iš jų – globotiniai
Su dviem biologiniais vaikais iš emigracijos grįžę Jolanta ir Gintaras Vaičiuliai šiuo metu globoja keturis vaikus. Visgi iš aplinkinių dėl to yra sulaukę ir kandžių replikų. „Ne kartą girdėjome įžūlius komentarus, kai sugrįžę su dvylikamečiu sūnumi ir kūdikėliu ant rankų laikui bėgant į globą priėmėme dar keturis vaikus. Mus sarkastiškai vadindavo verslininkais“, – prisimena globėja Jolanta Vaičiulienė. Tačiau šeimai buvo nė motais aplinkinių kalbos. Žinojo, jog elgiasi teisingai, nes taip jiems liepė širdis. Šeima dar Norvegijoje susilaukusi antrojo sūnaus po dešimties metų emigracijoje grįžo į gimtinę. Moteris užsirašė į globėjų kursus, mat jau seniai norėjo globoti vaiką. „Dar prieš vestuves buvau vyrui papasakojusi apie savo norą globoti vaikus. Sugrįžusi į Lietuvą ir baigusi kursus tapau budinti globotoja. Laikui bėgant į laikiną globą paėmėme vos trijų mėnesių mergaitę. Dabar ji – mūsų šeimos dalis, – pasakoja J. Vaičiulienė prieš globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ kartu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuojamą globos savaitę, kuri vyks nuo birželio 26 dienos. – Trims vaikams augant šeimoje, į globą priėmėme dar du globotinius – brolį ir sesę. Kai jie atkeliavo į mūsų šeimą, berniukui buvo 15, o mergaitei – 10 metų. Daug ką gąsdina paauglių paėmimas į globą, bet mūsų šeimos – tikrai ne. Neilgai trukus supratome, kad esame jau septynių asmenų šeima.“ Du biologinius ir tris globojamus vaikus auginanti šeima dabar į laikiną globą yra priėmusi ir šešiametį. Jis – vienmetis su dar Norvegijoje gimusiu Jolantos ir Gintaro sūnumi. Visgi iš pradžių globėja išgirsdavo ir neigiamų komentarų, neva viską daro tik dėl pinigų: „Žmonės turi įvairių nusistatymų. Išgirsdavome komentarų, kad vaikus globojame dėl gaunamų išmokų. Tuomet žmonių paklausdavau – o kodėl patys nesiryžtate globoti ir pasižiūrėti, koks tai verslas. Dabar į komentarus tiesiog nekreipiu dėmesio.“ ...
Ilgus metus pažinota mergaitė tapo nauja šeimos nare
„Danielą pažinojome dar nuo mažų dienų. Anksčiau ji mūsų namuose buvo svečias, dabar be jos neįsivaizduojame nė dienos. Ji mūsų šeimos dalis“, – pasakoja trylikametę paauglę globojantys Daiva ir Romas Varnos. Du biologinius sūnus auginanti šeima pripažįsta, kad mintis apie globą nebuvo svetima ilgą laiką. Tačiau sužinojus, kad gerai pažįstamai mergaitei reikalinga globa, sprendimui priimti pakako trijų dienų, rašoma globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ pranešime žiniasklaidai. Daiva ir Romas su Daniela susipažino dar tuomet, kai mergaitei buvo septyneri. Ji dažnai lankydavosi pas kaimynystėje gyvenančius dėdę ir tetą. Tų apsilankymų metu Daniela beveik visuomet užsukdavo ir į Daivos bei Romo namus, kur leisdavo laiką kartu su jaunesniuoju poros sūnumi. Danielai praradus tėtį, o mamai atsiradus sunkumų rūpintis dukra, mergaitė persikraustė pas dėdę ir tetą, pasakoja D. ir R. Varnos. „Su Danielos dėde ir teta esame pažįstami jau seniai. Žinojome, kad mergaitę jie globoja laikinai. Todėl globos terminui artėjant prie pabaigos susimąstėme. Mat buvo du keliai: ieškomi nauji globėjai arba Daniela persikelia gyventi į globos centrą. Kadangi mergaitę gerai pažinojome nuo mažens, greitai priėmėme sprendimą dėl globos. Mintis apie tai manęs neapleido tris dienas, o kai apie tai pagaliau pasakiau vyrui, jis sutiko akimirksniu“, – pasakoja D. Mažvilaitė-Varnienė. ranešus žinią Danielai, jai kilo gana netikėtas klausimas, prisimena globėja: „Pirmiausia mergaitė norėjo žinoti, kiek ilgai pas mus gyvens. Mat jai atrodė, kad tai – tik dar viena stotelė. Labai stengėmės parodyti, kad tai – ilgalaikiai namai. Pasiūlėme Danielai pačiai išsirinkti naujus baldus, kad ji galėtų susikurti sau patinkantį kambarį. Tai šiek tiek padėjo pralaužti ledus.“ Viskas, kas nauja, prilygsta taisyklėms Gyvenimas pasikeitė visai šeimai, ypač vaikams, sako Romas Varna: „Du sūnūs buvo įpratę būti dviese, tačiau atsikrausčius Danielai, į vaikinų draugiją įsijungė mergaitė. Vyresnysis sūnus studijuoja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, todėl su Daniela susitinka rečiau. Jaunesnysis yra Danielos bendraamžis, todėl dabar juokaujame, jog turime dvynukus, kuriuos skiria vos keli mėnesiai.“ Visgi, ko gero, daugiausiai pokyčių teko Danielai. Mat praleidusi naujuose namuose pirmąsias dienas Daniela įvertino, jog juose labai daug taisyklių, dėl kurių ji kartais nežino, kaip turėtų elgtis, prisimena globėjai. „Iš pradžių buvo labai keista, net nesupratome, apie kokias taisykles ji kalba. Tačiau išsikalbėjome ir išsiaiškinome, kad Daniela viską, kas jai yra nauja, vadina būtent taip. Net ir tokie prašymai, kaip pasikloti lovą rytais, susidėti kuprinę vakare ar tiesiog informuoti mus apie savo buvimo vietą, jai buvo naujos taisyklės, nes to ji anksčiau nebuvo prašoma, – pasakoja R. Varna. – Žinoma, buvo ir keletas sunkumų. Tačiau su Daniela lygiai taip pat kaip ir su sūnumis kalbėjomės apie viską: ką daryti galima, ko ne, kaip elgtis su pinigais, kodėl negalime leisti ir pirkti vaikams viską, ko jie užsimano. Pavyzdžiui, Daniela užsiminė, kad jai reikėtų naujesnio, geresnio kompiuterio. Mes su tuo sutikome su sąlyga, kad už dalį sumos ji pati išsimokės iš savo sutaupytų dienpinigių. Keldami tokias sąlygas visiems: tiek vaikinams, tiek Danielai, mokome juos ir finansinio raštingumo.“ Ryšys užsimezgė per kelias savaites Nors buvo neramu, kaip Danielai seksis apsiprasti naujuose namuose, prireikė vos dviejų savaičių, kad šeimos ryšys sustiprėtų. „Kai viską aptarėme ir išsiaiškinome, visiems tapo paprasčiau sutarti. Dabar pastebime, kad Daniela vis dažniau pati ateina papasakoti apie savo dieną, parašo net ir mielesnių, lengvesnių žinučių, pajuokauja. Gal tai ir atrodo smulkmenos, tačiau anksčiau tokių veiksmų net nesitikėjome. Be to, visi drauge net turime bendrą pomėgį – konstruojame modeliukus“, – apie glaudesnį ryšį su globotine pasakoja R. Varna. „Pastaruoju metu net ir mergaitės mokytoja minėjo, jog Daniela mokykloje atrodo daug ramesnė, atsipalaidavusi, laisviau bendrauja su kitais. Tokius komentarus priimame kaip paskatinimą ir toliau judėti ta pačia linkme – drąsinti Danielą būti savimi ir leisti jai jausti, kad yra šeimos dalis“, – priduria D. Mažvilaitė-Varnienė....