Globos istorijos
Irma nusprendė globoti paauglį: „Negalėjau jo palikti globos institucijoje“
„Aš jaučiuosi lyg gyvenu su mama“, – apie savo globėją Irmą sako 17-ąjį gimtadienį greitai švęsiantis Paulius. Prieš trejus metus jis dar gyveno Raseinių vaikų globos namuose, tačiau apsilankymas pas psichologe dirbančią Irmą buvo lemtingas. Nors 40-metį perkopusi moteris gyveno viena ir turėjo pakeisti įprastą kasdienę rutiną, ji sako iš karto pajutusi, kad turi jaunuoliui padėti. Viena iš istorijų – Kaune gyvenančios Irmos, kuri paneigia vyraujančias nuostatas, kad tik šeimos ar poroje gyvenantys asmenys gali tapti globėjais. „Svarsčiau, ar iš viso galima vienam žmogui globoti. Išsiaiškinau, kad galima. Kažkada pasvajodavau apie mažą mielą mergaitę, bet likimas atsiuntė paauglį berniuką ir dėl to visai nesigailiu“, – pasakoja Irma. Negalėjau jo palikti globos institucijoje Irma su Pauliumi pirmą kartą susitiko per numatytą psichoterapijos vizitą. Tuomet Pauliui buvo trylika. „Galvojau, vėl reikės pas dar vieną psichologę apsilankyti“, – dabar prisimena Paulius. Irmai Paulius iš karto pasirodė nuoširdus, paprastas. „Vos ne po pirmų susitikimų kabinete kilo noras juo rūpintis, globoti ar arbatos paruošti. Tas ryšys mezgėsi pamažu“, – pasakoja Irma. Iš pradžių būsima globėja susitvarkė reikalingus dokumentus dėl laikino Pauliaus svečiavimosi jos namuose. Tuo metu jis jau nebegyveno su biologine šeima. „Kai man pradėjo kirbėti noras, kad negana pokalbių kabinete, pradėjau domėtis globos galimybe. Parsivežti namo paauglį skambėjo kaip kosmosas. Pradžioje sužinojau apie laikinąjį svečiavimąsi savaitgaliais. Didžioji dalis taip ir pradeda megzti ryšį. Nuolatinė globa kiek baugino, bet kai pamačiau, kad neblogai sekasi, apsisprendžiau“, – pasakoja Irma. Paulius į Kauną atvažiavo pirmąją vasaros dieną ir taip pas Irmą praleido beveik visas vasaros atostogas – nueidavo į kiną, apsilankydavo mieste, bendraudavo namuose. O rudeniop ji jau nusprendė įforminti nuolatinės globos dokumentus ir per pusmetį baigė visus globėjams būtinus kursus. „Kai Paulius atsikraustė, jam buvo keturiolika. Iki tol gyvenau viena ir ta bendra buitis kažkiek kėlė nerimo. Buvo daug klausimų, ar susitarsime, kaip aš prisitaikysiu. Kalbėdavausi dažnai su draugėmis, kolegėmis, iš kurių sulaukiau daug padrąsinamų žodžių ir palaikymo. Man tai buvo labai svarbu. Žinojau, kad sugebėsiu, nes negalėjau jo palikti globos institucijoje“, – teigia Irma. Ji prisipažįsta, kad apie savo sprendimą pasakojo nedaugeliui. Draugėms, kurios ir padėjo galutinai nuspręsti. Tėvams ji buvo užsiminusi ir siūlė gerai pagalvoti. „Nenorėjau girdėti abejonių, kad nesusitvarkysiu. Visuomenėje juk daug stereotipų apie paauglių globą. Dabar visi džiaugiasi, draugai palaiko, tėvai priima kaip trečią anūką. Toks iš karto keturiolikmetis anūkas“, – šypsosi Irma. Abu mokosi priimti vienas kito nuomonę Irma prisipažįsta, kad pati pradžia buvo nejauki. Po gyvenimo vienai, su savo rutina, reikėjo ne tik butu dalintis, maistą ruošti, bet ir bendrauti su nauju žmogumi, globotiniu. „Kai gerai pagalvoji, niekas labai ypatingai nepasikeitė. Tik reikia rūpintis ne tik savimi, bet ir dar kažkuo. Darau tą patį, ką ir anksčiau, dirbu ir su vaikais bendrauju. Tik yra Paulius, reikia su juo pabūti, pabendrauti. Kitaip tikrai nepradėjau gyventi“, – pasakoja Irma. Ji prisipažįsta, kad ypatingų taisyklių neturi, o dažniausiai dėl visko tariasi. „Abu sudėjome savo taisykles ir jos, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pamažu nusistovi. Paulius mėgsta panaktinėti ir pažaisti kompiuterinius žaidimus. Bendrai sutarėme, kad jeigu žaidžia, tą darytų tyliau ir mano miegas būtų ramesnis“, – pasakoja Irma. Pasak Pauliaus, abu mokosi priimti vienas kito nuomonę ir ieškoti kompromiso. „Supratau, kad gali būti ne tik mano tiesa“, – pabrėžia globotinis. Pasak Irmos, jie abu užaugo skirtingose aplinkose. Vienas mato vienaip, kito požiūris – kitoks, bet abu sutaria. „Kaip ir kiekvienoje šeimoje vyksta diskusijos. Aš išmokau priimti kitokį požiūrį, pagalvoti, panagrinėti, lanksčiau reaguoti į kitą nuomonę, prisitaikyti. Tai labai svarbu“, – sako globėja. Jie abu turi nerašytą taisyklę – kartu pusryčiauja, pietauja ar vakarieniauja. Kartu pasižiūri ir socialinio tinklo „Tik Tok“ naujienų srautą. Anksčiau mėgdavo dažniau nueiti į kiną, tačiau karantinas pristabdė šį pomėgį. „Dar ir dabar kartais pagalvoju, o rimtai, aš jaučiuosi kaip šeimoje. Iš tiesų koks geras gyvenimas“, – sako Paulius ir prisipažįsta, kad jaučiasi lyg gyvendamas su mama. Irma šypsosi: „Nors mane vadina vardu, bet telefone mačiau, kad įsivedęs „mama“. Paprašyta įvardyti, ką patartų svarstantiems globėjams, ji teigia, kad nereikia iš anksto prisigalvoti sunkumų. „Jeigu yra jausmas, kad nori ir gali ką nors duoti kitam – imi ir darai. Kuo mažiau galvoti, o daryti. O jeigu bus kliūčių, imti ir jas spręsti“, – būsimiems globėjams pataria Irma ...
Paauglę į savo šeimą priėmę jaunieji globėjai: tėvų susirinkimuose vis dar atrodom keistai
„Dalis draugų ir bendraamžių nesuprato, kodėl mes norime globoti vaiką. Girdėdavau, kaip mane vadina šaunuole, bet patys taip nesielgtų. Tiesą sakant, mes su vyru niekada nemanėme, kad vaikai bus kliūtis gyvenime, ribos siekiant tikslų. Ir tikrai neriboja: aš pasiruošiau ir išlaikiau pretendentų į teisėjus egzaminą, vyras sėkmingai plėtoja verslą“, – pasakoja 32-ejų Miglė, kartu su vyru 35-erių Martynu auginanti jųdviejų sūnų Margirį ir globotinę Meilutę, kuriai birželį sukako aštuoniolika. Dabar Miglės, Martyno, Meilutės ir Margirio šeima gyvena Kauno rajone. Miglė – teisininkė, laisvalaikiu mėgsta siūti, skaityti, domisi nekilnojamuoju turtu, ekologija. Martynas vadovauja savo verslui, domisi automobiliais, bitininkyste ir sendaikčiais. Sūnus Margiris lanko darželį, mėgsta žaisti, žiūrėti filmukus apie herojus. O globotinė Meilutė – moksleivė, mėgsta sportuoti, išbandyti įvairius makiažo, manikiūro sprendimus. Meilutės globos istorija prasidėjo 2013 m., kai Miglė pradėjo savanoriauti vaikų namuose. Tuomet Meilutei buvo 10 metų. „Meilutė buvo labai graži, miela mergaitė. Daug šnekėdavo, klausydavosi, šypsodavosi. Pamanėm, neteisinga, kad jai tenka gyventi vaikų globos namuose, norėjom padėti jai užaugti. Jautėm, kad turim kuo pasidalinti“, – pasakoja Miglė. Jai pritaria ir Martynas: „Kai Miglė pasiūlė, man abejonių nekilo. Mielas vaikas, bet daug ko nežino, nėra patyrusi, išbandžiusi. Patiko Meilutė, norėjom jai pagelbėt.“ Iš pradžių šeima su Meilute susitikdavo du kartus per savaitę globos namuose, atlikdavo namų darbus, kalbėdavosi. Po to pradėjo prašyti leidimo išeiti kartu į miestą, kiną, teatrą, kavinę. „Kai pradėjome su Meilute susitikti, buvau paskutinio kurso studentė, rašiau magistrinį darbą, ruošiausi baigiamajam egzaminui. Kai Meilutė pas mus viešėdavo savaitgaliais, dar gyvenom 18 kvadratinių metrų bute, vėliau pradėjom kurtis neįrengtame name. Kai tvarkėmės dokumentus dėl globos, lankėm globėjų kursus, įrenginėjom Meilutės kambarį. Darbus baigėm prieš pat atsikraustant“, – entuziastingai pasakoja Miglė. Daug jaunesni nei kiti tėvai Taip jau sutapo, kad tiek Meilutė, tiek Margiris į šeimą atėjo beveik vienu metu. Vasario 12-ąją atkeliavo į namus Meilutė, o balandžio 2-ąją gimė Margiris. Gyvenimas pasikeitė kardinaliai. „Jaučiausi Meilutei reikalinga dar tada, kai ją imdavau savaitgaliais svečiuotis. Mačiau, kad ji manęs laukia, grįžusi po savaitgalio puikuodavosi, kiti vaikai pavydėjo. Būdavo liūdna, nes supratau, kiek nedaug ji gauna mano dėmesio ir rūpesčio, tačiau tai vis tiek yra daug daugiau nei kiti vaikai. Keista būdavo ją vežti namo. Sukosi mintys, kiek daug dar visko neparodėm, nepapasakojom, neišbandėm kartu. Norėjau ją globoti, ja rūpintis. Meilė atsirado pamažu. Tiek su Meilute, tiek su Margiriu ryšys užsimezgė, kai jis tapo abipusis“, – pasakoja Miglė. Pasak Martyno, abipusis ryšys su Meilute užsimezgė jai atsikrausčius ir pradėjus daugiau laiko leisti kartu. Globėjai iki šiol keista, kad vyresni žmonės pernelyg sureikšmina kraujo ryšį. Pasak Miglės, kokios nors tetos stebisi, kaip svetimą žmogų į namus priima, o pačios su savo giminaičiais net nebendrauja: „Ir kai savas vaikas gimsta, juk ne iš karto įsimyli. Rūpiniesi, gyveni, pamilsti.“ Jauniesiems globėjams teko susidurti ir su įvairiais iššūkiais. Kartais susidarydavo nejaukios situacijos, kai tekdavo pristatyti Meilutę. „Nesinorėjo pastatyti Meilutės į nepatogią padėtį ir vadinti ją globotine. Prisistatant mama, nebuvau tikra, ar jai tai tinka. Kai jau atsikraustė į mūsų namus, situacija sprendės lengviau. Nors tėvų susirinkimuose vis dar keistai atrodom, nes esam žymiai jaunesni“, – su šypsena sako Miglė. Meilutei taip pat teko prisitaikyti prie taisyklių, nuoseklaus reikalavimo jų laikytis. Kaip ji sako, buvo keista, kad prie stalo turi susirinkti visi drauge, važiuoti į svečius kartu, visada kartu švęsti šventes. „Buvo neįprasta, kad šaldytuve visada yra maisto. Atsikrausčius teko tapti daug savarankiškesne, savarankiškai autobusu važiuoti į mokyklą, kartais pačiai atsikelti“, – pasakoja Meilutė. Būsimiems globėjams linki drąsos priimant sprendimą Šiuo metu Miglė ir Martynas stengiasi dalytis vaikų priežiūra, pakaitomis veža į darželį, dalyvauja tėvų susirinkimuose. „Stengiamės susirinkt visi, dažnai vakarieniaujam vėlai, nes Martynas užtrunka darbe. Bet mes stengiamės palaukti, nes tikslas ne pavalgyt, o pabūti kartu ir pabendrauti. Šiokiadieniais irgi stengiamės susėst prie bendro stalo vakarienei. Dalyvavimas būna būtinas, galima nevalgyt, bet privalu pabūti kartu. Savaitgaliais kartu pusryčiaujame“, – pasakoja Miglė ir priduria, kad kartu su Meilute gamina, tvarkosi, eina pasivaikščioti, dažnai susėda atsigerti arbatos ir mergaitiškai paplepėti. Abu globėjai mėgsta naujus iššūkius, įvairias naujas veiklas, yra atviri naujovėms ir pasitiki savo jėgomis. „Taip stengiamės auginti ir vaikus. Skatiname juos išbandyti įvairius dalykus, tikėti, kad įdėtas darbas, pastangos atsiperka, todėl visada verta stengtis“, – sako globėjų šeima. Būsimiems globėjams jie palinkėtų drąsos priimant sprendimą. „Manome, kad nereikia susikoncentruoti į vaikus, o tiesiog visiems kartu gyventi. Mes, kaip tėvai, sukūrėm šeimą, bet tai ne vienintelis mūsų vaidmuo ir savo pavyzdžiu turime parodyti, kaip būti stipriais, pasitikėti savimi, siekti ir pasiekti savo svajonių, nenuleisti rankų, kai nesiseka. Kartais to pavyzdžio ir užtenka, kad kažkieno gyvenimas susiklostytų visai kitaip“, – neabejoja jaunieji globėjai, į savo jaukią šeimą priėmė Meilutę. Šaltinis: Delfi ...
Pastoriaus Sauliaus ir Sannos istorija: į šeimą priėmė berniuką su Dauno sindromu
„Atleiskite už netvarką, bet mes čia gyvename“. Toks plakatas įrėmintas prie Karosų namų įėjimo. Juose gyvena septynių asmenų šeima – Sanna su Sauliumi, keturi jų vaikai, iš kurių vyriausiam sūnui – aštuoniolika, ir globotinis Motiejus, kuriam vos dveji. 2017 metais gimus jų jauniausiai dukrai su Dauno sindromu Ivai, šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Jie rado palaikymą savo draugų, kolegų, kaimynų tarpe – po dukros gimimo pasidalinę savo nuostaba ir pasimetimu, kvietė artimuosius sveikinti su dukros atkeliavimu į jų šeimą. „Aš pusę metų nepirkau sauskelnių – mums žmonės tiek visko pridovanojo. Sauskelnių, drabužių, pyragų…“, – dalinosi Sanna, save vadinanti meilės imigrante (moteris iš Švedijos 1998 m. persikraustė į Lietuvą dėl mylimojo – Sauliaus). Saulius papildo: „Bijau to, ko nežinau. Atvirai kalbėjome apie Ivos gimimą, žmonėms kompleksų nebuvo.“ Neplanavo globoti, bet likimas sudėliojo savaip Sanna, buvusi Klaipėdos LCC tarptautiniame universitete, literatūros dėstytoja, po dukrelės Ivos gimimo aktyviai įsijungė į žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijos veiklą ir aktyviai užsiima švietėjiška veikla: mokyklose mokiniams pasakoja, kas yra Dauno sindromas, susitikimai vyksta ir karantino metu per ZOOM programą. Per pastaruosius ketverius metus Sanna yra susitikusi jau su 7000 Lietuvos moksleivių. Saulius – Klaipėdos miesto bažnyčios pastorius. Jų vaikai lanko mokyklą, darželį. Prieš metus ir tris mėnesius į šeimą įsiliejo dvejų metų Motiejus, kuris taip pat gimė su Dauno sindromu. Šiuo metu vyksta Motiejaus įvaikinimo procesas. Sanna pasakoja, kad apie berniuką sužinojo iš pažįstamų, kai gavo pranešimą, kad sutrikusios raidos kūdikių namuose yra 8 mėnesių kūdikis, kuris likęs be globos. „Mes neplanavome globoti vaiko. Sužinojome apie jį 2019 m. rugsėjo mėnesį, jam tada buvo 8 mėnesiai. Išgirdusi apie jį, norėjau paimti globoti, bet galvojau, kad tai mano moteriškas instinktas – išgelbėti visą pasaulį,“ – dabar šypsos Sanna. Tačiau praėjus kelioms savaitėms ir Saulius prisipažino negalintis liautis galvojęs apie berniuką. Tuomet nusprendė siekti vaiko globos. Jų nestabdė ir pasiekusios žinios apie Motiejų. Keturių mėnesių kūdikiui buvo atlikta sudėtinga širdies operacija – tad buvo daug klausimų, kas laukia jo ateityje, ar ligoninė netaps nuolatine vieta. Kai gelbėji vieną žmogų – gelbėji visą pasaulį Sanna pradėjo lankyti Motiejų kūdikių namuose. „Kadangi Motiejus su Dauno sindromu, tai jis iš karto savas, tai mūsų gentis“, – šypsosi globėja, su savo vaikais daug kalbėjusi apie šio naujo šeimos nario atėjimą. – Nebuvo didelio šoko, nes Iva vis dar maža, turi savo rutiną. Sauskelnės, maitinimai, pietų miegas. Tai dabar reikia keisti ne vienas, o dvejas sauskelnes, migdyti ne vieną, o du vaikus, abu vežti į terapiją. Šiaip pandemija buvo labai naudinga dėl Motiejaus priežiūros, nes buvome visi namuose ir tik mes.“ Pagal savo energiją ir judrumą Motiejus skiriasi nuo kitų vaikų. „Jis siaučia ir džiaugiasi viskuo. Jis kaip viesulas,“ – šypsosi Sanna. Paklausta, ką patartų tiems globėjams, kurie neapsisprendžia dėl globos, ji siūlo prisiminti žydišką posakį: „Kai gelbėji vieną žmogų – gelbėji visą pasaulį.“ Saulius pritaria žmonai sakydamas, kad nėra garantijos nei su savo vaikais, nei su globojamais, kokie jie bus. Jį įkvepia draugų pavyzdys, kurie augina 6 vaikus, iš kurių 5 – įvaikinti ar globojami. Didžiausia dovana – užmegzti ryšį su vaiku Globėja šypsosi, kad kuo daugiau vaikų turi, tuo mažiau teorijų apie jų auklėjimą – daryk kitam tą, ką nori, kad tau darytų. „Svarbus dalykas, kurį per vėlai išmoksti kaip tėvas, tai visada galvoji, koks ryšys buvo su vaiku? Kartais matau, kad labai lengva į taisykles įeiti, reikalauti, tikrinti namų darbus, kad užaugtų doras vaikas, bet didžiausia dovana, man atrodo, yra užmegzti ryšį. Kad vaikas jaustų, kad tu jį jauti, jį matai. Ką vaikas paskui pasirinks, aš net nežinau. Žvelgiant atgal, laibiausiai gaila, kai matai, kur ryšį su vaikais mezgėme, o kur tiktai tikrinom, kad gyventų gerai, rinktųsi teisingai ar panašiai“, – savo auklėjimo patirtimi dalijasi Sanna. Šaltinis: 15min...
„Man tie pasikeitimai patinka. Dabar jaučiu, kad gyvenu. Esu ilgai dirbusi aptarnavimo srityje, su vyru daug šalių apkeliavome. Mums sako, pagyvenkite dėl savęs, juk jau 50 m. Aš ir gyvenu dėl savęs. Augindama globotinius gaunu labai daug“, – sako ukmergiškė Irena, šiuo metu globojanti tris iki septynerių metų vaikus, o vyriausioji globotinė Ana jau kuria savo savarankišką gyvenimą ir atvažiuoja pabendrauti ir praleisti laiką su mažaisiais. Irena su vyru prieš trejus metus persikraustė į namą, tačiau iki šiol taip ir nespėjo atlikti jo remonto. „Jau buvau pedantė, viską susitvarkydavau, kiekvienas daiktas savo vietoje. O kai į šeimą atėjo vaikai, pamiršome apie namo remontą. Reikia pasidžiaugti šia diena, o remontas suspės. Sakau vyrui, paprašyk Jonuko, jis tau dizainą padarys“, – juokiasi Irena. Globoja brolį ir seserį Vaikams belakstant po kiemą ir šokinėjant ant batuto, Irena savo globotinių istoriją pradeda pasakoti nuo Eriko, kuris ir paskatino šeimą prisiminti apie globą. „Mano draugė, taip pat globėja, kartu su tuo metu dvimečiu Eriku buvo atvykusi į svečius. Jis neturėjo nuolatinės šeimos, juo rūpinosi institucija. Viešnagės metu abu su vyru jį taip įsimylėjome, visą laiką žaidėme. Po mėnesio skambina draugė, sako, Erikui ieškoma nuolatinė globa. Aš iš karto skambinu vyrui. Sakau, pameni tą blondiną, gal imame globoti? Vyras iš karto sutiko“, – istoriją pasakoja Irena. Ji paskambino į vaikų gerovės centrą „Pastogė“ Kaune, kuris rūpinosi Eriku. Irena sužinojo, kad jis taip pat turi ir sesutę Ernestą. „Sakau, palaukit, perskambinsiu, turiu pasitarti su vyru. Skambinu jam, šiaip beveik visas mūsų gyvenimas yra nuolatiniai skambučiai. Klausiu, ar kartu paimame ir Eriko sesutę? Jis pritaria, sako, namas didelis, vietos užteks. Skambinu „Pastogei“. Sakau, mes norime globoti abu“, – globotinių atvykimą prisimena Irena. Pradžioje tiek Erikas, tiek Ernesta buvo laikinojoje globoje, o vėliau tapo ir nuolatiniais globotiniais. „Jeigu kas nori globoti, aš visą laiką paklausiu, ar esate pasiruošę pagimdyti dar vieną vaiką ir pradėti viską iš naujo? Keičiasi visa diena, turi gaminti, ką jis mėgsta valgyti, žinoti, koks šampūnas tinka, kad akių negraužtų, pirkti drabužius, žaislus. Atsisakiau pardavėjos darbo ir, kol vaikai dar nėra dideli, visą dėmesį nusprendžiau skirti jiems. Tas pereinamas laikotarpis, kai jie lanko darželį, apsipranta su mumis – jiems labai svarbus. Tad aš ir būsiu jų mama, kad padėčiau jiems šiame svarbiame gyvenimo etape“, – pabrėžia globėja. Jam reikėjo parodyti, kad mes turime savo pasaulį Irena labai nuoširdžiai ir entuziastingai pasakoja apie savo globotinius, kol jie laksto nuo batuto prie globėjos ir atgal. „Erikas niekada neturėjęs šeimos, keliavęs per įvairias įstaigas, tad jam reikėjo parodyti, kas yra prieraišumas. Dabar jis sako, čia mano mama, čia mano namas. Jis tokios geros širdies. Mes kartu eidavome miegoti, pasišnibždėdavome, jam reikėjo parodyti, kad mes turime savo pasaulį“, – savo auklėjimo subtilumus atskleidžia Irena. Pasak jos, Eriko sesuo Ernesta kietesnio charakterio. „Mūsų gimtadieniai tą pačią dieną, mes abi po Avino ženklu. Aš į ją pažiūriu ir jau žinau, kokią išdaigą iškrės. Sakau, na kodėl taip padarei, sako, taip išėjo. Labai ją jaučiu. Rodydavo ožiukus anksčiau, nesutikdavo galvą plauti. Sakau, jeigu tau bėga vanduo į akis, padaryk stogelį iš rankų. Ir mus tas stogelis suartino. Radome kartu tokią išeitį. Dabar Ernesta kokia tvarkinga, ji eidama į mokyklą susitvarko, puiki mergaitė“, – globotinę giria Irena. Jonukas atkeliavo dešimties dienų Jauniausias Jonukas į šeima atkeliavo, kai jam tebuvo dešimt dienų, 1,7 kg. „Jis buvo ankstukas. Buvau socialinė jo globėja. Kai atvežė Joną, nežinojau, ar jis liks šeimoje. Galvojau apie tai, kaip priauginti jam svorio, pamaitinti. Po savaitės pasakė, kad ieškos globėjo. Sakau, nejuokinkite, jis jau mano kvapą pažįsta, aš jam kaip mama. Dabar Jonas labai judrus, pats piešia, neseniai pradėjo eiti darželį. Buvome su juo zoologijos sode, jam labai patiko, kaip liūtas riaumoja, atkartojo jo garsus“, – nesustabdomai savo globotinius pristato Irena. Po mažųjų eilė ateina ir vyriausiajai Anai, kuri yra Irenos sesers dukra, jos krikštaduktė. Ją Irena augina nuo gimimo, o oficialiai pradėjo globoti nuo trylikos. „Buvo labai maištinga paauglė, bet užaugo ir aš ja didžiuojuosi. Ji turi tikslą – baigti mokslus, tarnybą kariuomenėje ir ten likti dirbti“, – globotinės tikslais džiaugiasi Irena. Dabar Ana tikra pagalbininkė. Atvažiuoja ir pašienauti, ir pabendrauti. Pasak Irenos, Anai buvo daug stiprių išgyvenimų, tad dabar ji turi ką patarti tiek Ernestai, tiek Erikui. Iš vaikų išmokau džiaugtis, pasitikėti Globėja atkreipia dėmesį, kad daug dėmesio skiria vaikų lavinimui. Ernesta jau treti metai lanko pramoginių šokių būrelį, Erikas neseniai pradėjo eiti į futbolo treniruotes. „Mane erzina, kai sakoma, kad vaikai auga priklausomi nuo genų. Kiekvienas iš mūsų turime genus, ir tu nežinai, kokius genus paveldėsi. Manau, kad daug kas priklauso ir nuo aplinkos, kurioje vaikas auga, auklėjimo. Parodykite vaikams kitą gyvenimą, mokykite priimti ir spręsti problemas. Jeigu globėjai rodo tinkamą pavyzdį, manau, kad vaikai gali nenueiti biologinių tėvų keliu“, – įsitikinusi globėja. Irenos vyras dažniausiai būna išvykęs darbo reikalais, tačiau tiek vaikai, tiek ji su vyru dažnai bendrauja nuotoliniu būdu. „Dažnai Erikas pats pirmas paklausia, kada tėtis atvažiuos. Kai būna namuose, vyras labai įsitraukia į vaikų auklėjimą. Jis keldavosi ir naktį, kai reikėjo Jonukui sauskelnes pakeisti. Atrodėm kaip jauni tėveliai“, – šypsosi globėja. Paklausa, kas labiausiai padeda užmegzti ryšį su globotiniais, ji neabejoja – nuoširdumas, atvirumas ir jokio melo. „Jeigu noriu atsakyti ne, bet negaliu, visada sakau, kad pagalvosiu. Nemeluoju jiems. Vaikams labai svarbūs ir apkabinimai, fizinis kontaktas, išklausymas, jie juk turi tiek naujienų ir nori jomis pasidalinti“, – atvirauja globėja. Ji prisipažįsta, kad, pradėjus globoti Eriką ir Ernestą, buvo momentų, kai pagalvodavo apie ilgesnį miegą. Bet kai išgirsdavo, kaip vaikai šaukia ir prašo kokių skanėstų, visi miegai iš karto išgaruodavo ir ji pasinerdavo į žaidimus su mažaisiais. Irena atskleidžia, kad Erikas mėgsta blynus su šokoladu, Ernesta – silkę, o Jonas – avokadus, gurmanas nuo vaikystės. „Pusryčių anksčiau iš viso negamindavau, o kai atsirado vaikai, ir lėkštutes išdėlioji, ir šokolado širdeles ant blynų nupieši. Iš vaikų išmokau džiaugtis, pasitikėti. Žmogui bijai kažką pasakyti, o vaikai atbėga, išsipasakoja ir nebijo tą daryti. Jie priminė man apie pasitikėjimą kitais“, – savo kasdiene laime džiaugiasi Irena. ...