Noras padėti mano širdyje buvo visada

Elijaus ir mano kelionė, galima sakyti, prasidėjo prieš 3 metus, kuomet pradėjau savanorystę iniciatyvoje Niekieno Vaikai. Tuo metu mano dukrai jau buvo 13 metų, aš turėjau laisvo laiko ir norėjau jį praleisti prasmingai. Todėl nusprendžiau skirti laiko vienišiems vaikams ligoninėse. Prieš tapdama savanore, apie vaikų globą net negalvojau. Veikla ligoninėse pamažu pradėjo keisti mano nuomonę globą ir įvaikinimą ir po truputi pradėjo belstis mintis, tiek į galvą tiek į širdį, kad galbūt viso pasaulio neišgelbėsi, bet gali padėti bent vienam ir tai jau bus daug!

Pirmiausia apie šias mintis papasakojau dukrai. Man buvo svarbiausia jos nuomonė. Gavus jos sutikimą apie tai pradėjau kalbėti ir su vyru ir neilgai trukus pradėjome savo kelionę globos link.

GIMK mokymai bei asmeninė patirtis

Kadangi užsiėmiau savanoriška veikla su vaikais, turėjau gan nemažai žinių apie vaikų raidą, prieraišumą, apie ką buvo kalbama ir GIMK mokymų metu. Mokymai man buvo naudingi, nes suteikė daug praktinių žinių. Kadangi su vyru buvome tvirtai nusprendę globėjais tapti abu, kursus lankėm kartu. Jam buvo labai įdomu ir nauja, kursai suteikė daug žinių, padėjo pasiruošti.

Globai ruošėmės kelis mėnesius, tačiau Elijus į šeimą atėjo netikėtai.

Žinia, kad galime vykti Elijaus parsivežti į savo namus atėjo labai staiga ir vos per naktį reikėjo persidėlioti visus kasdienius darbus ir planus ateičiai. Tuo metu abu su vyru dirbome. Kadangi Elijui buvo tik 1 metai ir 3 mėnesiai, man reikėjo greitai susitvarkyti vaiko priežiūros atostogas. Visus reikalingus daiktus teko įsigyti per kelias dienas. Atvažiavus pasiimti Elijų iš budinčios globotojos širdyje jautėme ir begalinį džiaugsmą ir tuo pačiu didelį nerimą. Man vis galvoje sukosi mintys kaip praleisime pirmąją naktį, kaip užmigdysime vaiką, ar viską turime ko reikia. Pirmieji mėnesiai buvo gan sunkūs, prisiminus juos, galiu pasidžiaugti, kad tuo metu buvo daug palaikymo, padėjo visi šeimos nariai – tiek vyras, tiek dukra.

Globoje susidūrėme su sunkumai, kurių nebuvo galima numatyti.

Kiekvienas vaikas į namus atkeliauja su savo istorija. Elijus taip pat... Kiek mums žinoma, berniukas būdamas 4 mėnesių pateko į ligoninę ir ten išbuvo net 7 mėnesius, kas labai stipriai įtakojo jo tolimesnes reakcijas į aplinkinius ir įvairias situacijas.

Per šiuos 2 metus, kai Elijus yra mūsų šeimoje, matėme kaip jis auga, pamažu prisiriša prie mūsų, tačiau  kai kurios problemos išlieka iki dabar. Pavyzdžiui, vaiko migdymo laikas yra tikras iššūkis mūsų šeimai. Šis procesas trunka iki dviejų ar trijų valandų kasdieną. Mes turime savo migdymo ritualą, tai pasiruošimas miegui, pasakų skaitymas. Visada būname šalia kol jis užmiega. Tikėtina, kad vaikas šią miego ar tiksliau užmigimo baimę atsineša iš to laiko, kurį praleido ligoninėje. Nes dienos metu su kažkas būdavo, tačiau naktimis jis likdavo visiškai vienas. Manome, jog miegas jam asocijuojasi su palikimu, dėl to jis bijo užmigti, kad ir vėl neliktų vienas.

Nuo pat pirmųjų dienų mūsų šeimoje Elijus siekė nuolatinio dėmesio bei fizinio kontakto, nuolatos jį nešiodavome, glausdavome, jis nenulipdavo nuo rankų. Net ir dabar  jis nusiramina tik paėmus ant rankų. O ir nusiraminti jam reikia žymiai daugiau laiko, nei įprastai vaikams reikia. Globos pradžioje reikėjo ypatingai daug laiko skirti tik jam. Kita vertus, nors Elijas siekė nuolatinio kontakto, jo prieraišumas buvo sutrikęs. Mums tai buvo emociškai turbūt sunkiausias etapas, kadangi Elijus laisvai bendravo su visais, eidavo pas visus, galėdavo nueiti su nepažystama teta. Turėjome būti itin atidūs, kad jis kur nenuklystų. Tam, kad vaikas mus išskirtu kaip svarbius, reikėjo beveik metų laiko. 

Padėjo specialistų pagalba bei asmenins domėjimasis

Kilus prieraišumo problemoms labai daug skaičiau literatūros šia tema, lankiau kursus, konsultavausi su vaikų psichologe. Gauta informacija buvo naudinga tuo, kad įgijau vidinės stiprybės, pasitikėjimo tuo ką darau, nes ėmiau labiau suprasti vaiko elgesį, žinojau iš kur tai kyla ir ką turiu daryti. Manu, kad be žinių man būtų buvę daug sunkiau, nes kai kurio vaiko elgesio tiesiog nebūčiau gebėjusi paaiškinti.

Iki šiol mūsų šeima vengia lankytis svečiuose pas draugus, nes Elijus svetimoje aplinkoje jaučia vidinį nerimą, ko pasėkoje kyla įvairios emocijos, jis tampa ypatingai aktyvus, elgesys tampa nenuspėjams, vaikas tampa irzlesnis. Gali būti, kad ateityje mums bus reikalinga specialistų pagalba. Gali būti ir taip, kad  to vidinio nerimo Elijui pilnai nepavyks išgyvendinti niekada.

Ryšio palaikymas su biologine vaiko mama

Ryšį su Elijaus mama palaikome nuo pat pradžių, kai dar buvo laikinoji globa. Nors kartais ir kildavo vidinių dvejonių, tačiau visada buvome pozityviai nusiteikę vaiko santykiams su biologine mama. Deja, pati mama niekada nesiryžo gyvam susitikimui, jai buvo priimtinas bendravimas elektroninėmis priemonėmis, tai informacijos, nuotraukų siuntimas, skambučiai telefonu. Visada bendravome atvirai, dalinomės, skatinome mamą. Dabar su ja kalbamės apie įvaikinimą. Elijaus mama supranta, kad ji pati nesugebės savarankiškai rūpintis vaiku, bei pilnai juo pasirūpinti. Santykį su mama planuojame palaikyti ir po įvaikinimo. Elijui sakome, kad tai jo mama skambina. Šiuo metu jam daugiau klausimų nekyla, tačiau kai jie kils, būsime atviri.

Ką galėtumėte patarti būsimiems globėjams?

Globodamas vaiką tu gauni tai ką net sunku apsakyti žodžiais. Tai emocija, kai matai koks esi reikalingas tam vaikui. Kai gali pakeisti kažkieno gyvenimą.  Tik reikia pasiruošti, kad ne viskas bus „rožėm klota“. Labai svarbu turėti tinkamus lūkesčius ir nesitikėti idilės. Kai bus tinkamai suformuoti lūkesčiai globai ir vaikui, tada ir pats procesas pasirodys sklandesnis.  Globą galėčiau sulyginti su natūraliu kūdikio laukimusi, tik globos atveju tenka  peršokti kai kuriuos etapus ir greitai adaptuotis prie situacijos. Tiesiog reikia būti pasiruošus netikėtumams.