Atgal į
Globėjai: „Nemanyk, kad tave mažiau mylėsime“
„Žmonės, darykite gerus darbus, nebijokite iššūkių – viskas tikrai atsipirks!“ – sako Nijolė Grudžinskienė, kartu su vyru Adolfu prieš 18 metų pasiėmusi globoti mamos neprižiūrėtą ir paliktą berniuką. Luko globa ir nesibaigiančios išdaigos šeimai kainavo daug nervų, sveikatos, kurį laiką globos teko atsisakyti, bet vyras su žmona berniuko vieno niekada nepaliko – lankė, galiausiai susigrąžino pas save. „Jei ne jie, nežinočiau, kas yra tikra šeima“, – priduria Lukas.
Grudžinskai mus pasitinka labai šiltai. Tai nuostabūs žmonės, kurie savo meile nusprendė sušildyti dar vieno vaiko – ne biologinio – širdį. Lukas, žinodamas savo tikrosios mamos istoriją ir augdamas globėjų šeimoje, suprato, kaip jam pasisekė, kad šalia turi tokius atsidavusius ir mylinčius žmones. Nors iškęsti jiems visiems teko labai daug…
Ištiesta pagalbos ranka
Nijolė ilgus metus praleido scenoje: dainavo įvairiuose folkloro ansambliuose, turėjo teatrą, kūrė scenarijus, vedė renginius. Šešerius metus dirbo ir pedagoginį darbą Kuršėnų Daugėlių vidurinėje mokykloje. Ten ir susipažino su Luko mama. „Į mokyklą ateidavo daug vaikų namų gyventojų. Viena mergaitė mane vadindavo ne mokytoja, o teta. Ji guodėsi, kad yra vieniša, mama kalėjime, močiutė mirusi, kad neturi jokios atramos gyvenime, laukia mamos išeinant iš kalėjimo“, – prisimena pašnekovė.
Mamai išėjus į laisvę, mergaitė gavo leidimą vykti pas ją į Joniškį atostogų, tačiau grįžusios 17-metės elgesys pasikeitė. „Žiūriu, kad vaikšto nepakeldama akių, apsiverkusi. Įspraudžiau į kampą ir pradėjau teirautis. Pasirodo, tapo nėščia“, – mena Nijolė. Po gimdymo vaikų namų direktorė Nijolės paklausė, ar jie negalėtų kurį laiką priimti mergaitės su kūdikiu savo sodyboje, kur anuomet gyveno, nes, išsiuntus ją pas mamą, laukia pražūtis. Pasitarę Grudžinskai priėmė sprendimą – išties pagalbos ranką.
„Kaip galėjome, taip stengėmės ją globoti. Bet matėme, kad niekas neišeina...“ – tikina pašnekovė. Mažąjį Luką daugiausia prižiūrėjo Nijolė, o mama ėmė lakstyti savais reikalais, vaiku nesirūpino. Kurį laiką dar turėjo teisę jį lankyti, matytis, bet greitai prarado ir ją. Sulaukusi pilnametystės, metukų neturintį berniuką vėl pasiėmė pas save, tačiau, pasak Nijolės, situacija buvo apverktina. Nuvykusi jų aplankyti į surastą butuką, pamatė Luką murziną, alkaną, sergantį. Dar vėliau mergina su vaiku ir nauju draugu išsikraustė kitur ir su Nijole nebebendravo.
Tada moterį aplankė pranašiškas sapnas: ji ėmė klausti merginos, kur paliko Luką, o ši šypsodamasi tarė – ten, kur visada buvo. Pasirodo, mergina išties vaiką paliko vienai daugiavaikei šeimai Bubiuose, tepasakiusi, kad vyksta į Šiaulius susitvarkyti dokumentų. „O pati dingo su vyriškiu į užsienį“, – tikrąją priežastį atskleidžia globėja.
Mama nebepasirodė
Mažytį Luką globos namuose Nijolė ėmė lankyti, o jis prisiglausdavo, apsikabindavo, nenorėdamas paleisti. Galų gale per vasarą Grudžinskai nutarė berniuką pasiimti savo globon. Rugpjūtį grįžus mamai, rudenį įvyko teismas, ji pripažino padariusi klaidą ir meldė Nijolės, kad su vyru kelerius metus paglobotų jos sūnų. Teisėja jiems paskyrė penkerius metus globos.
„Po teismo ji buvo atvykusi tik kartą, nors buvau palikusi ir telefono numerį, ir prašiusi, kad aplankytų, bendrautų su vaiku… Niekada neatvyko. Iki šiandien“, – sako globėja. Tiesa, kartą susisiekti su Luko mama pavyko, bet atsakymas buvo skaudus: matyti pirmojo vaiko neleidžia vyras, nieko nenori žinoti apie jos praeitį. Taip mažytis berniukas liko Grudžinskų namuose. Po penkerių metų vyko dar vienas teismas, po kurio berniuko globa buvo pratęsta.
Nuo Luko globėjai šios istorijos niekada neslėpė. Dabar jau 18-metis vaikinas sako, kad susitikti gal ir norėtų, bet tik iš įdomumo. „Pažiūrėti, koks tai žmogus. Bet iš tikrųjų… Kam to reikia? Tiek metų nebuvo, o dabar atsirastų… Įdomumo dėlei gal ir norėčiau susitikti, bet bendrauti – ne. Pamiršo, kiekvienas išėjome skirtingais keliais ir viskas“, – sako Lukas.
Vargas dėl sveikatos ir išdaigų
Kadangi Nijolė su vyru gyveno kaime, aplinkiniai vieni kitus pažinojo, aptarinėjo gyvenimus. Nenuostabu, kad replikų jiedu sulaukdavo įvairių. Labiausiai skaudino kalbos apie globą neva dėl finansų, t. y. pinigų už berniuko globą, nors pinigų Grudžinskai niekada nestokojo.
Bet šeimai, auginusiai dvi dukras, teko rimtas iššūkis – Lukas turėjo daug ligų, buvo nustatyti ir vystymosi sutrikimai, jis labai daug sirgo, į darželį beveik nėjo. „Ligų buvo galybė“, – pamena pašnekovė ir vardija: virškinimo sistemos sutrikimai, alergijos, besikartojanti sloga, staiga sukylanti temperatūra, bronchų astma… Negana to, po trejų metų išaiškėjo, kad vaikas turi emocijų ir elgesio sutrikimų, lėtai vystėsi raida. Iki trejų metų Lukas visiškai nekalbėjo. Teko kreiptis pagalbos į psichologus, bandyti kitas priemones, bet, anot Nijolės, labiausiai padėjo dainelės ir pasakos.
Jei ne ligos, tai išdaigos Grudžinskams neleido atsipalaiduoti. „Negalima buvo paleisti nė minutei“, – dabar šypsosi globėja. Mažytis Lukas prikrėsdavo tiek eibių, kad šeima negalėdavo nė nusisukti – tai jis staiga dingdavo, tai sugalvodavo kokių nors šunybių. „Kartą jau ir į policiją norėjau kreiptis, nes nėra vaiko… Visus Pavenčius apėjau, visur ieškojau, o jis grįžta iš kaimo ir sako, kad ėjo padėti kaimynui bulvių rinkti. Kai būdavo ligoninėje, kol temperatūra aukšta, gulėdavo silpnas, tik ji nukrenta – viskas, jis ligoninėje dingsta. Parduotuvėse mėtydavo viską iš lentynų… Dabar juokinga, bet tuomet kokias apkalbas reikėjo ištverti...“ – pasakoja Nijolė, pripažindama, kad rankos sviro dažnai.
Penkerių metukų Lukas buvo stebimas Vilniuje esančiame Vaiko raidos centre. Nijolė dabar mena tiesiai šviesiai ištartus gydytojų žodžius: „Atsisakykite, nes jūs neįveiksite: įgimta depresija, ryškus elgesio ir emocijų sutrikimas su autizmo elementais.“ Nijolė tąsyk išėjo su vaiku verkdama, bet mintyse sau kartojo: „Ne! Jokiu būdu jo neatsisakysime!“
Kone visas rūpestis vaiku teko Nijolei, nes bendrovėje vyr. energetiku dirbęs Adolfas namo grįždavo po ilgų darbo valandų. O Lukui jo dėmesio taip reikėjo. Laukdavo prie lango grįžtančio ir sakydavo: „Teti, teti...“ Kartą tėčio nupirktą žaislinį džipą Nijolės akivaizdoje su plaktuku sudaužė. Bet moteris suprato –
jam reikia ne mašinos, o tėčio. Tąsyk Nijolė suvokė, kad ne drausti ir barti reikia vaikus, o kalbėtis ir aiškintis priežastį. Tai galioja ir globėjams, ir tėvams.
Grąžino į vaikų namus
Nijolė atvirai sako, kad nuolatinė įtampa ir rūpestis berniuku turėjo pasekmių. Juolab kad ir mokykloje Lukas mokėsi prastai, bėgdavo iš pamokų, krėsdavo šunybių, o ji dažnai mindavo mokyklos slenkstį. Berniukui susirgus ir ilgai nėjus į mokyklą, mokytoja nėkart nepasiteiravo, kaip jis laikosi. Nijolė sako, kad toks buvo požiūris į globojamus vaikus. Buvo svarstyta jį siųsti į Švėkšną arba į internatą, kur mokosi atsiliekantys vaikai. Bet Luko verbaliniai gebėjimai globėjų dėka buvo gerai išugdyti, todėl pagal kriterijus į tą mokyklą negalėjo patekti. Liko kryžkelė: arba Švėkšna, arba kartojamas pirmos klasės kursas.
„Atsidūrėme beviltiškoje situacijoje ir palūžau. Jaučiau dusulį, kankino širdies skausmai, teko gultis į ligoninę. Vėliau išsiderino ir nervų sistema...“ – prisipažįsta Nijolė. Tuosyk moteris rimtai ėmė galvoti apie ateitį ir savo sprendimą globoti Luką: „Aš maniau, kad, būdama tokios būklės, neturiu teisės naudotis valstybės išmoka ir tinkamai nesirūpinti vaiku.“
Tuomet prasidėjo tamsusis periodas: įsikišę vaiko teisių specialistai liepė atsisakyti globos, nes kito kelio neva nėra. „Neleido nei pagalvoti, nei pasiūlė metų pertrauką nuo globos, kol atsigausiu. Tik paskui sužinojau, kad tokia teisė galėjo būti. Galėjo pasiūlyti man pailsėti metus. Bet liepė atsisakyti ir viskas. Griežtai“, – mena Nijolė. 8-metis Lukas tada atsidūrė vaikų globos namuose. Moteriai buvo pažadėta, kad berniukas bus gerai prižiūrimas, mokysis, nes pirmame aukšte buvo internatinė mokykla, o antrame – vaikų globos namai. Bet tai buvo taip toli nuo tiesos…
„Patekome į tokią skylę...“
Pats Lukas, nuo to laiko vaikų globos namuose praleidęs 6 metus, nenori nė prisiminti to laikotarpio „Patys suprantate, kaip juose yra. Pakliuvus ten, gyvenimo kaip ir nebėra. Tų vaikų namų bendruomenė buvo tragiška. Tik retkarčiais būdavo normalūs auklėtojai, kurie ateidavo. Kalbant apie gydymą, išvis kosmosas. Jei tu turi 39 laipsnius temperatūros, vis tiek eini į mokyklą…“ – karčią patirtį, iš mylinčių globėjų šeimos patekus į vaikų namus, pasakoja vaikinas.
O Nijolė kiekvieną savaitgalį vykdavo jo aplankyti ir parsivežti namo į Papilę. Savaitgaliais, per atostogas visa šeima kartu vykdavo prie jūros, keliaudavo, leisdavo Luką į stovyklas. „Ten buvo ne ugdymas, ten buvo vien draudimai. Tapau nepageidaujamu asmeniu, nes vykdavau kiekvieną penktadienį. Stebėjau ir mačiau visą situaciją. Buvau pakraupusi ir galvojau, kaip tą vaiką iš ten reiks ištraukti. Ten nebuvo jokio rūpesčio sveikata. Ten buvo tiesiog vaikų muštras“, – atskleidžia pašnekovė.
Galiausiai Nijolė parašė prašymą vaiko teisių specialistams, kad padarytų bendrą susitikimą, ir išklojo, kaip tuose vaikų namuose elgiamasi, kokia apgailėtina situacija. Išimties tvarka teisėja leido vėl savo globon pasiimti Luką, tik globėju oficialiai šįsyk paskyrė ne Nijolę, o vyrą. Grįžęs pas globėjus, Lukas pasakė: „Mama, jei ne tie vaikų namai, aš gal ir nebūčiau supratęs, ką reiškia turėti šeimą...“
Išties žodis „šeima“ čia labai stiprus, mat dėl Luko gerovės po 30 metų Papilėje Grudžinskai persikėlė į Šiaulius, kad vaikinas galėtų mokytis Šiaulių profesinio rengimo centre, baigęs 10 klasių. „Esame patenkinti ir mes, ir jis. Mokosi Statybos skyriuje apipavidalintojo specialybės. Pasiekimais irgi skųstis negalime. Aš jam buvau sakiusi, kad mieste bus kitoks požiūris į vaikus“, – tikina Nijolė. Be to, dabar Lukas mokosi ir vairuoti.
Globoti verta, nors pagalbos sulaukiama per mažai
Nepaisant didžiulių iššūkių, pasiėmus globoti vaiką, Nijolė užtikrinta – tai verta visų pastangų: „Yra be galo daug iššūkių, sunkumų, tai atima daug sveikatos, bet yra verta ir teisinga paimti globoti ir auginti vaiką.“
Visgi, pasak jos, apie globą reikia kalbėti garsiau, nes yra daug nutylimų niuansų. Išmokos, anot jos, juokingai mažos. „Kaip už tuos gaunamus 300 eurų išlaikyti vaiką? Gerai, berniukui yra mažiau poreikių, o mergaitėms?.. Juokinga suma yra ir našlaičių įsikūrimo – 2 800 eurų. Nieko už juos nenupirksi… Kai kas jų net atsisako, nes tai pasityčiojimas. Kaip gyventi, kaip susikurti savarankišką gyvenimą vaikui, išėjusiam iš vaikų globos namų ir neturinčiam jokio pamato?“ – sistema piktinasi Nijolė.
Laimei, Lukas turi atsvarą – savo globėjus, bet kiek yra tokių, kurie tiesiog paleidžiami į gyvenimą be jokio paruošimo, be pinigų vertės žinojimo… „Aš esu už tai, kad turėtų būti plačiau ir daugiau apie tai kalbama. Nei institucijos, nei socialinės apsaugos ir darbo ministrė nekalba apie pokyčius. Pensijas didina, algas kelia, bet globa yra tokia sustingusi… Yra dėmesio globėjams, globai, bet realios pagalbos nėra“, – teigia pašnekovė.
Tačiau Nijolė įsitikinusi – globoti vaikų nereikia bijoti. Tai atsiperka. „Ateina tas amžius, kai įkopi į septintą dešimtį ir pradedi atversti savo gyvenimą. Kelionės ir visa kita taip nublanksta, kad iškeli klausimą: ką aš padariau dėl visuomenės, ką palikau po savęs? Rūpintis savais šeimos nariais yra natūralu, tai prigimtinis dalykas. Bet ką aš galiu padaryti dėl visuomenės, kad ji būtų geresnė? Padovanoti žmogui gyvenimą yra pats geriausias tikslas“, – nuoširdžiai kalba moteris.
Ji labai džiaugiasi, kad jos ir vyro pastangos atsipirko ir Lukas, turėjęs tiek sveikatos ir raidos sutrikimų, dabar turi tvirtą pamatą po kojomis. „Genetika turi labai daug įtakos, bet tu, pasiėmęs vaiką globoti, turi rasti atsvarą tam genetiniam paveldui. Turi paruošti žmogų, asmenybę, padėti jam taip, kad turėtų galimybę rinktis. Aš dabar Lukui sakau: nemanyk, kad mes tave mažiau mylėsime, jei turėsi mašiną, namus ir būsi visuomenėje žinomas arba atsidursi kalėjime. Nemanyk, kad mažiau mylėsime vienu ar kitu atveju, tiesiog mums bus arba malonumas didesnis, arba širdgėla didesnė. Meilė nuo to nedils, nenyks“, – šiltai kalba pašnekovė.
