Globos istorijos
Dviejų vaikų mama, tapytoja R.Laučkienė tapo dar keturių vaikų globėja: „Viską pakeitė sapnas“
„Pirmąją globotinę aš nuolat sapnavau. Tai buvo ženklas iš aukščiau, negalėjau jo ignoruoti. Kai kurie į mane žiūrėjo kaip per padidinamąjį stiklą. Mat esu menininkė ir tarsi nesuprantu, ką darau“, – pasakoja šešių vaikų – dviejų biologinių ir keturių globojamų – mama globėja Renata Laučkienė. Panevėžietė, paėmusi į globą pirmąją mergaitę Kristiną, numojo ranka į aplinkinių nusistatymus, kadangi Renatai svarbiausia yra motiniška nuojauta. Todėl jos vedama savo šeimą papildė dar keliais globotiniais. „Mūsų pačių vaikai namus paliko būdami vos ketvirtokai. Sūnus ir dukra nuo pat pirmų klasių grojo smuikais. Jų gabumus pastebėjo mokytojai, vos ketvirtokus abu juos pakvietė mokytis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tai buvo didelis įvertinimas mūsų šeimai, tačiau tai reiškė, kad teks išsiskirti – vaikai, nors dar yra tik pradinukai, iš Panevėžio turės keltis į Vilnių. Dažnai lankiau savo mažuosius muzikantus sostinėje, tačiau grįžusi namo nerasdavau sau vietos, – pasakoja R.Laučkienė besiruošdama minėti globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ organizuojamą globos savaitę, kuri vyks nuo birželio 26 dienos. – Nėra ko slėpti, jaučiausi vieniša, namuose – tuščia. Todėl vieną dieną nusprendžiau apsilankyti Panevėžyje esančiuose vaikų globos namuose. Vaikai mane pakerėjo taip, kad net ėmiau juos sapnuoti.“ Pirmoji globotinė – iš sapno Anot moters, sapnuose ji būdavo tarp vaikų, o dažniausiai save matydavo ant rankų sūpuojant mergaitę: „Maniau, kad tai tik sapnas, tačiau vieną dieną globos namuose aš tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką matau. Sutikau 4 metų mergaitę vardu Kristina. Ji buvo tarsi vaikelis iš mano sapnų. Darbuotojos mane įspėjo, kad mergaitė nėra lengvo būdo, tačiau man buvo nė motais. Žinojau, kad Kristina vyks namo su manimi.“ Kristinai atvykus į naujuosius namus, moters ir jos vyro gyvenimas pasikeitė. Šeima džiaugėsi ne tik pilnesniais namais, bet ir tuo, kad mergaitė greitai priprato prie naujos aplinkos. Visgi Renata su vyru turėjo atsakyti ir į nepatogius klausimus. „Mokykloje iš bendraklasių mergaitė sulaukdavo komentarų, kad mes nesame jos tikrieji tėvai. Todėl Kristina vieną dieną grįžusi po pamokų uždavė šį klausimą ir mums. Viena vertus, toks klausimas gali sutrikdyti, tačiau tokioje situacijoje svarbiausia – atvirumas. Juolab, aš puikiai supratau, kad Kristina labai gerai pamena dieną, kai ją pasiėmėme iš globos namų. Supratau ir tai, kad šį klausimą ji uždavė tam, kad išgirstų patvirtinimą, jog taip būna ir įsivaikinti yra normalu“, – pokalbį su pirmąja į šeimą iš globos namų atvykusia mergaite prisimena R.Laučkienė. Pirmąją mergaitę susapnavau, o paskui negalėjau nustoti galvoti apie globos įstaigose augančius vaikus, sako R.Laučkienė. Taip šeimą papildė dar trys mergaitės: Miglė, jos sesuo Gabija ir Gintarė. Pirmosios buvo dar visai mažytės, o Gintarė – paauglė. Visos jos buvo labai skirtingos, prisimena globėja: „Miglė ir Gabija buvo labai triukšmingos, itin aktyvios ir dažnai net sunkiai suvaldomos. Vyresnėlė – priešingai. Ji buvo užsidariusi, mažai kalbėjo, buvo sunku įskaityti jos emocijas, jausmus. Tačiau kalbėjimas, individualus priėjimas prie kiekvienos ir kantrybė padėjo susidraugauti.“ ...
Du broliukus į šeimą priėmę Renata ir Mindaugas: „Jeigu kirba mintis, verta globai pasiryžti“
Biologinius vaikus į savarankišką gyvenimą išleidę varėniškiai Renata ir Mindaugas nusprendė žengti prasmingą žingsnį. Prieš ketverius metus jie pradėjo lankyti globėjų rengimo kursus, o vėliau į savo šeimą priėmė du brolius. „Nors turėjome sūnų Nedą, tačiau vyrui pasakiau, kad svajoju apie didesnę šeimą ir norėčiau užauginti dar daugiau vaikų. Mindaugas mane palaikė ir už tai esu jam dėkinga“, – prisipažįsta globėja. Į šeimą priėmė du brolius Renata atvira – vaikų tema jai visuomet buvo itin svarbi. „Žiūrėdavau visas laidas, kur siūloma paremti be tėvų globos likusius vaikus. Graudindavausi. Varėnoje buvo darželis su globotinių grupe, ten eidavom per šventes, dovanų nunešdavom. Galvojau, kai užaugs mano vaikai, galbūt pasiryšim ir globotiniams. Taip ir nutiko“, – pasakoja globėja. Po globėjų kursų pabaigos praėjus šiek tiek laiko, varėniškiai sulaukė pranešimo iš kitos Lietuvos pusės – Radviliškio. Dviem broliams buvo ieškoma globėjų šeima. Renata su Mindaugu nuvažiavo, susipažino ir iš karto be jokių svarstymų nusprendė vaikus priimti į šeimą. „Jau pačioje pradžioje jaunesnysis brolis Erikas pasiėmė keletą daiktų ir pasakė: važiuojam namo. Nuo tos pirmos minutės Mindaugas tapo tėčiu, aš – mama. Labai mielas vaikas iš karto su mumis užmezgė ryšį. Su vyresnėliu broliu Roku buvo daugiau iššūkių. Jam buvo emociškai sunku – nežinia, kur važiuoja, su kuo gyvens. Jis nuo pat mažens buvo apgaubtas nežinomybės, neturėjo pastovių namų. Tad teko prisitaikyti prie naujų namų, aplinkos, patikėti, kad daugiau niekur kraustytis nebereikės“, – pasakoja Renata. Kiekvienas vaikas – asmenybė Pirmosios dienos su globotiniais buvo nelengvos. Teko mokytis visko: elementarių higienos taisyklių, ruošti pamokas, laikytis tvarkos, paaiškinti, kuo skiriasi pusryčiai, pietūs ir vakarienė. „Džiaugiuosi, kad pradėjęs globoti nesi paliktas vienas – visuomet padeda globos centrų specialistai. Daug kalbėdavomės ir su jais, ir su globotiniais. Pradžia buvo kupina iššūkių, teko ir laiko daug skirti. Man teko kone kasdien eiti į mokyklą, tikrinti, ar vyresnėlis mokykloje. Bet dabar gera žiūrėti, kaip viskas pasikeitė. Širdis džiaugiasi, kai auklėtoja ar kiti žmonės pagiria vyresnėlį – tai geriausias įvertinimas, kad jis keičiasi į teigiamą pusę“, – sako Renata. Ji prisipažįsta, kad pasitikėjimas ir ryšys atsirado bei sustiprėjo sprendžiant problemas. Kai vaikas paklauso ir gauna pozityvų atsiliepimą ar patarimą, tai gera motyvacija tolesniems teigiamiems pokyčiams. „Visuomet reikia prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra asmenybė. O vėliau jau prasideda komandinis darbas. Daug kalbamės, bendraujame. Mano mama labai padeda, bendraujam su brolio šeima, kur auga dvi mergaitės. Vyksta visapusiškas bendradarbiavimas, palaikymas, pagalba“, – pasakoja Renata ir pasidžiaugia, kad vyresnysis globotinis jau supranta, jog čia yra jo nuolatiniai namai ir nebereikės ieškoti kitų. Jeigu kirba mintis, verta globai pasiryžti Rokas ir Nedas šiemet perėjo mokytis į gimnaziją ir pradėjo naują mokslo etapą. Jiems netrūksta ir užklasinės veiklos. Visi trys vaikai kartu su tėčiu Mindaugu lanko karatė treniruotes, Erikas su Nedu dar dalyvauja ir tautinių bei šiuolaikinių šokių užsiėmimuose, kartu važiuoja į pasirodymus kituose miestuose. Savaitgaliais Rokas lanko šaulių treniruotes. „Veiklos visiems daug, svarbu, kad būtų įdomu. Kai mūsų šeima pagausėjo, jau trejus metus neturėjome atostogų. Vaikai kasmet važiuoja į stovyklas. Tačiau stengiamės papramogauti ir kartu praleisti laisvalaikį – šiemet aplankėme Pakruojo kraštą, Molėtus, Anykščius, buvome Naisiuose“, – pasakoja globėja. Jos teigimu, jeigu nors vienam žmogui šiek tiek kirba mintis, kad galėtų globoti, verta tam pasiryžti. „Vaikai yra džiaugsmas, šviesa, kiekvienas individualus ir todėl labai įdomu eiti ir mokytis kartu su jais. Bendradarbiavimu ir pokalbiais galima pasiekti pačių geriausių rezultatų. Ir visuomet reikia prisiminti, kad tikrai neliksi vienas, pagelbės globos centrų specialistai“, – sako Renata. Globėja prisipažįsta, kad kiekviename žingsnyje ji mokosi kartu su globotiniais kantrybės, pasitikėjimo, padėkos, o pagrindinė taisyklė, kurią stengiasi perduoti vaikams – elkis su žmogumi taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. „Kai vaikas laimingas, tada ir tu džiaugiesi jo pasiekimais. Ta pati šypsena, apsikabinimas ir pasakymas „Aš tave labai myliu“ man dabar yra didžiausias įvertinimas“, – teigia Renata. ...
Vaikų globėjai Rūta ir Gytis: jeigu jauti, kad nori globoti – pabandyk
Vilniaus rajone gyvenantys Rūta ir Gytis Stanulioniai skaičiuoja – septyneri metai, kai jie oficialiai yra globėjai. Šiuo metu pora globoja dvi mergaites, jau tapusias neatskiriama šeimos dalimi.Rūta ir Gytis yra vieni iš daugiau nei 3 700 žmonių, kurie Lietuvoje į savo šeimą priėmė be tėvų globos likusius vaikus. Pirmiausia susidraugauja vaikai „Mūsų daug ir tikrai neliūdime“, – paprašyta pristatyti gausią savo šeimą nusišypso Rūta. Namuose auga keturios mergaitės. 23–ejų vyresnioji dukra Aistė jau gyvena savarankiškai. Prieš trejus metus tėvams ji padovanojo anūką – draugą panašaus amžiaus poros biologinei dukrai Agotai bei dvejų metukų globotinei Alisai. Į šeimą ji atkeliavo vos aštuonių mėnesių. Šiuo metu šeima tvarkosi dokumentus dėl nuolatinės Alisos globos. „Kažkaip pagalvojome, tegul jos auga kartu. Jeigu taip užsibuvo ir tėveliai nesusitvarkė, tegul lieka pas mus visam laikui“, – apie sprendimą nebeieškoti Alisai kitos šeimos pasakoja Rūta. Septintus metus Staniulionių šeimoje gyvena ir pirmoji globotinė, 13-metė Manuela. Ji kaip ir 12–metė šeimos biologinė dukra Miglė eina į tą pačią klasę ir yra geros draugės. Moteris prisimena, kad būtent dukra Miglė Manuelą „prijaukino“ prie šeimos – pas svetimus žmones patekusiai šešiametei su Migle rasti bendrą kalbą buvo lengviau nei su suaugusiais. „Ji pirmą Miglę priėmė, o tada jau mus. Aišku, vėliau atsirado „mama, tėti“, nes jiems tai labai svarbu. Jie saugūs jaučiasi taip vadindami“, – prisimena Rūta. Pora nesitikėjo, kad į laikiną globą atvykusi Manuela su jais liks visam laikui. Auginti dukrą žadėjo mergaitės biologiniai tėvai, paskui močiutė, tačiau galiausiai pažadai ir liko pažadais. Atveria duris vaikams, kuriems reikia laikinos globos Be to, kad nuolat globoja dvi mergaites, Staniulioniai neatsisakė ir laikinų globėjų pareigų. Prireikus į jų namus atkeliauja patys mažiausi – vaikai iki trejų metų. Nors kūdikiams reikia daug dėmesio, Rūta sako, kad leisti laiką su pačiais mažiausiais labai gera. Be to, šeima turi puikias sąlygas daug laiko praleisti lauke – gyvena gamtos apsuptyje. „Metai bėga, mes tampame vis vyresni, gal jau kažkada norėsis laiko sau. Bet kol vaikai dar mažiukai, ir jėgų, ir noro yra“, – apie laikinų namų suteikimą kūdikiams kalba Rūta. Taip jau išėjo, kad namuose auga vien mergaitės, nors kartkartėmis šeima laikinai globoja ir berniukus. „Turėjome tik gimusį mažylį, kuris buvo pas mus keturis mėnesius. Sakau vyrui – na va, sūnelis tau būtų. Jau įkalbinėjau. Galvojau atėjusiems žmonėms, kurie norėjo tapti nuolatiniais globėjais, neatiduosime (juokiasi). Bet kai pamačiau tuos žmones… Įsivaizduokite, vaikas panašus į tuos globėjus. Galvoju ne, mažylis jums skirtas. Dar ir dabar bendraujame, nuotraukas atsiunčia ir pirmo susitikimo dieną prisimena. Labai nuostabūs žmonės, berniuką labai myli“, – šypsosi Rūta. Nebijojo prisiimti naujos atsakomybės Apie tai, kad savo namų duris reiktų atverti tėvų globos netekusiems vaikams, Gytis ir Rūta galvojo jau seniai. Socialiniame tinkle jie pamatė skelbimą, kad reikalingi laikini vaikų globėjai – tuo metu vaikų globos sistemoje kaip tik prasidėjo didelės reformos. „Pradžioje ketinome neskubėti, susipažinti su sistema, kaip veikia globa, kaip turime elgtis, bet gana greitai buvome pakviesti į globėjų mokymus. Netrukus gavome globoti du vaikus“, – prisimena Gytis. Vienas iš vaikų – Manuela – pasiliko visam laikui, o kartu atvykusiam berniukui nuolatinius namus suteikė kita šeima. Nors pora prisiėmė visiškai naują atsakomybę, prisimena tąsyk jokios baimės nejautusi – globėjų vaidmeniui juos ruošė ir visada palaikė puiki komanda, daug pagelbėjo ir bendravimas su kitais globėjais. Vis dėlto kai kurie poros draugai ir pažįstami nebuvo tokie pozityvūs. „Visokių reakcijų pasitaikė, bet mes buvome savimi“, – sako Rūta. Norintiems pataria bandyti Laikina stotele vaikams tampantys globėjai sako, kad paleisti globotinius nėra sunku. „Supranti, kad tu padėjai, kiek galėjai. Kad buvai stotelė, etapas vaiko gyvenime ir atidavei jį vėl į geras, patikimas rankas“, – sako Gytis. Jam džiugu stebėti, kaip auga ir formuojasi asmenybė, padėti vaikui rūpintis mokslais, sveikata, kartu leisti laisvalaikį. Tačiau globėjų pareigų jis nesureikšmina, sako, kad į šeimą atvykusius vaikus augina pagal tą patį modelį, kaip ir savus. Pora svarsto, kad norą padėti be tėvų globos likusiems vaikams nešiojosi nuo vaikystės. Rūtai tekdavo dainuoti vaikų namuose. Kiekvieną kartą grįžusi namo ji įkalbinėdavo mamą įsivaikinti mergaitę, nes labai norėjo sesės, tačiau mama nesutiko. „Aš augau žinodama, kad tikrai globosiu. Atsimenu ir po žaisliuką jiems atveždavau, net savo mylimiausią žaislą esu padovanojusi. Kai priėmiau globoti vaikus, mama pasakė: Rūta, tu vis tiek savo padarei“, – prisimena moteris. Vaikų namų pasaulį pažinojo ir Gytis – lietuvių kalbos mokytoja dirbusi močiutė vasarą papildomai darbuodavosi vaikų namuose, ten kartais nusivesdavo ir anūką. Paklausti, ką galėtų patarti žmonėms, nesiryžtantiems tapti globėjais, pora pataria tiesiog bandyti. „Jeigu norisi, reikia būtinai nueiti ir pabandyti. Jeigu tai yra tavo viduje, eik ir pabandyk. O tada jau gyvenimas parodys, ar tu gali, ar ne“, – pataria Rūta ir prisipažįsta – globodama vaikus, ji jaučia pilnatvę....
Sunku suvokti, kaip vaikai gali atsidurti globos namuose Kristina prisipažįsta, kad apie vaikų globą susimąstydavo nuo vaikystės. Jos krikšto tėvų šeimoje kartu su biologiniais vaikais buvo ir globotinė. „Mergaitė augo globos namuose, bet per šventes ir savaitgaliais atvykdavo pas krikšto tėvus. Ji buvo dvejais metais jaunesnė ir man buvo nesuvokiama, kaip vaikas gali gyventi be tėvų. Nuo pat vaikystės man tai labai įstrigo atmintyje ir širdyje. Visada sakiau, kad jeigu turėsiu galimybę, tikrai globosiu ar įsivaikinsiu vaiką“, – pasakoja Kristina. Susilaukus dviejų sūnų, šeimai kirbėjo mintis priimti globotinę. Kartu su vyru nusprendė, jeigu trečiasis gims sūnus, tai bus ženklas pradėti lankyti globėjų kursus ir pakviesti į šeimą mergaitę. Praėjus pusmečiui po kursų baigimo, šeima sulaukė skambučio iš Raseinių. „Nuvažiavome, susipažinome ir sužinojome, kad mūsų trimetė globotinė turi vyresnę sesę. Saugant jų ryšį mes įsipareigojome per šventes ar savaitgaliais priimti ją pas mus pasisvečiuoti“, – pasakoja globėja. Šeima kas antrą savaitgalį lankydavo mažąją globotinę, su kuria ryšys vis tvirtėjo. Antrojo susitikimo metu prie Kristinos priėjo vyresnėlė sesuo: „Paaugliško amžiaus mergaitė pasirodė labai rami, nedrąsi. Po to susipažinimo, grįžtant iš globos namų, mano vyras sako: „Žinai, mes negalime išskirti sesių.“ Tai buvo lemiamas žodis. Kitą kartą atvažiavome ir pasakėme, kad mes globosime jas abi. Tiek man, tiek vyrui buvo sunku suvokti, kaip vaikai gali atsidurti globos namuose. Globotinei skirtame kambaryje greitai viengulę pakeitė dvigulė lova, atsirado didesnė spinta, o netrukus kambaryje apsigyveno ir abi mergaitės.“ Sunkiausia – darbas su savimi Su biologiniais vaikais visą laiką buvo kalbama, kad šeimoje atsiras maža mergaitė, bet jie nesitikėjo, kad kartu atvyks ir beveik jų bendraamžė. „Atvažiavusi vyresnėlė pasijuto lyg būtų mano dešinioji ranka. Būdavo, ir berniukus pavaikydavo. Mano vyriausiasis iki šiol kartais būna „pasišiaušęs“. Kai turi bendrą tikslą, jie tikrai labai gerai sutaria ir draugauja. Bet kai to tikslo nėra, būna visko“ – šypsosi Kristina. Su vyresnėle šeima turėjo daug iššūkių, nes ji buvo uždara, o kai po truputį atsivėrė, pradėjo lįsti įvairūs skauduliai, prisiminimai. Kristina atvira – buvo visko: ir melavimų, ir išsisukinėjimų, teko ir kontrolės imtis, ir elementarius higienos įpročius ugdyti. „Vaikas iš kitos aplinkos ateina ir apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojom. Tu turi labai daug dirbti su savimi, nes tas vaikas tave ir erzina šimtą kartų labiau negu taviškiai. Ir tu pastebi jo klaidas labiau negu savo vaikų. Ir parsivežus vaiką, jo neįsimyli iš pirmo žvilgsnio ar per savaitę. Visgi turbūt sunkiausia – darbas su savimi. Ne su vaiku, ne su kažkuo, bet su savimi. Labai gerai, kad mes puikiai sutariame su vyru, galbūt todėl buvo lengviau“, – prisipažįsta Kristina. Pasak globėjos, kai praeina metai ir daugiau, viskas susidėlioja į savo vietas ir atrodo, kad taip buvo visada. Būtinai reikia skirti laiko sau Šeima stengiasi keliauti ar kitokiu būdu bendrai leisti laisvalaikį, kad vaikai pajustų tikrąją šeimą – visi turi tas pačias pareigas, atsakomybes, visiems vaikams tos pačios taisyklės. Tiesa, keliaudami susiduria su nemenkais apgyvendinimo iššūkiais – reikia nuomotis bent du kambarius. Bet tai nestabdo jų kelionių – šeima jau spėjo apsilankyti Druskininkuose, Palangoje, paviešėti Karklėje. Kartą per mėnesį visi vyksta į kino teatrą. Yra ir tėvams skirtas laikas, kai bent du kartus per metus Kristina su vyru palieka visus vaikus močiutėms ir keliauja pabūti dviese. „Dabar mano didysis pabėgimas nuo visko yra mūsų bendruomenės teatras. Kartą per savaitę repetuojame. Pusantros valandos yra fantastiškas laikas. Važiuojame ir į kitus kaimus ir gyvenvietes – buvo net 20 spektaklių per keturis mėnesius. Jeigu nebūtų galimybės turėti pomėgį, būtų labai sunku psichologiškai. Būtinai reikia skirti laiko sau, tuomet ir šeima bus laimingesnė“, – neabejoja Kristina. Ji įsitikinusi, kad žmogus viduje turi būti tikrai labai tvirtai apsisprendęs globoti ir daryti tai iš visos širdies. „Svarstantiems globoti palinkėčiau rasti savyje misiją ir įvykdyti ją. Ir dar turėti stiprų psichologinį stuburą, nes tikrai būna įvairių situacijų. Žinoma, ir didžiulę meilę širdyje“, – sako Kristina....
.jpg)
Karininkų šeima pasiryžo globoti paauglę: globa neprasideda nuo įsimylėjimo fazės
„Globa neprasideda nuo įsimylėjimo fazės, kaip būna santykiuose. Negali taip būti, kad „o, koks gražus vaikutis“ ir aš dėl to jį dabar globosiu bei rūpinsiuosi. Iš tiesų, tai dalykiškas santykis su globotiniu. Tu pasiimi vaiką, kad suteiktum jam namus ir šeimą, o po to jau santykis auga. Žinoma, tam reikia įdėti daug pastangų ir darbo“, – sako Vilniuje gyvenantis karininkas Linas, kartu su žmona Evalda laukiantys trijų globotinių. Likus savaitei iki birželio 27–liepos 3-ąją vyksiančių vaikų globos savaitės renginių ir liepos 3-ąją minimos Globėjų dienos, 66 globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis. Tūkstančiai vaikų jau auga pas globėjus, tačiau apie 1 350 vis dar gyvena globos institucijose ir laukia, kol bus priimti į šeimą. Evalda jau pažinojo ir būsimos globotinės mamą, su kuria susipažino tortų kepimo kursuose, tačiau nė nenutuokė, kaip likimo vingiai vėliau susijungs. 2013 m. Evalda gavo feisbuko žinutę, kurioje 13-metė mergaitė prašė pagalbos, nes jos mama geria. Būsima globotinė dar kūdikystėje buvo atimta iš mamos, gyveno su močiute. Močiutei sunkiai susirgus mergaitė buvo grąžinta mamai, kuri vėl prisiminė bloguosius savo įpročius, tad mergaitės globa buvo priskirta močiutės seseriai. Prieš mokslo metus, vieno iš susirašinėjimų metu, Evalda paklausė Dovydės, gal trūksta reikmenų mokyklai. Tuomet gavo žinutę, kad globa močiutės seseriai bus nutraukta ir jai teks keliauti į globos namus. Tuomet ir atėjo didysis šeimos apsisprendimas. Iš pradžių Linas dvejojo dėl buities aplinkybių – buvo nebaigtos namo statybos, per mažas automobilis. Be to, namuose jau buvo vienas augantis paauglys, kurio paauglystė buvo ne pati lengviausia. Tačiau išsikalbėjus, pasvėrus visus už ir prieš, buvo nutarta pasiryžti globai. Globos dokumentai buvo sutvarkyti pagreitinta tvarka, nes reikėjo skubiai surasti globotinei namus. Globėjai sako, kad vaiką reikia priimti tokį, koks jis yra, nebandant jo pakeisti. Tam reikia daug palaikymo, kantrybės ir darbo. Nors Evaldas ir Lina kiekvienam vaikui skiria asmeninio dėmesio ir laiko, tačiau prisipažįsta, kad po globotinės atsiradimo lengva nebuvo. Ypač Linui. „Man reikėjo ugdyti kito priėmimo įgūdžius. Gal moterims tai natūraliau pavyksta, tačiau man reikėjo daugiau laiko nei Evaldai. Su vyriausiuoju sūnumi augome kaip tėvai, o su globotine augome kaip globėjai. Buvo ir lengvų, ir sunkių pamokų. Kaip aš juokauju, kiekvienai daržovei savas metas užaugti, tad man reikėjo kantrybės ir laiko savo viduje užaugti kaip globėjui“, – sako Linas. ...
Energijos kupina moteris sako, kad norint jaunatviškai išlikti visą gyvenimą, šalia reikia lakstančių ir išdaigas krečiančių vaikų. Tokie yra trys jos globotiniai. „Mes nemokėjom nei skaityti, nei rašyti, nei žodžių „atsiprašau“ ar „labas rytas“. Bet aš pasakysiu viena: jeigu nenorit pasenti, imkit globoti. Ir gerą darbą padarysite ir nepasensite“, – sako Jurgita. Likus dviems savaitėms iki birželio 27 – liepos 3-ąją vyksiančių vaikų globos savaitės renginių ir liepos 3-ąją minimos Globėjų dienos, 66 globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis. Tūkstančiai vaikų jau auga pas globėjus, tačiau apie 1 350 vis dar gyvena globos institucijose ir laukia, kol bus priimti į šeimą. Ne visi sutinka globoti hyperaktyvius vaikus. Tačiau Jurgita pasiryžo. Sako pirmaisiais metais buvo visko. Itin daug kantrybės reikėjo su vyriausiuoju. „Dabar tai norisi juoktis, bet su vyresniuoju iš pat pradžių kovojome, kuris kurį įveiks. Padedu arbatos puodelį, sumuštinį su lėkštute, blynų kokių. Jis taip stumia tą puodelį po truputį nuo stalo ir žiūri kaip reaguosi: rėksi, čiupsi, ką darysi. Tekšt ant plytučių puodelis su arbata. Ateini, išvalai: na kaip, skani buvo arbata? Atsigėrei, viskas? Ir sumuštinio nebevalgysi? – Ne“, – pirmuosius pietus su globotiniu prisimena globėja. Sako, kad buvo ir laužomų parkerių, šakučių. Pamažu vaikų poelgiai pradėjo keistis, atsirado būtinas režimas. Jurgita sako, kad vadovaudamiesi taisyklėmis vaikai išmoko ir laikrodį pažinti – 19 val. 30 min. visi telefonai padedami. Jurgita atvira: kiekvienas globėjas turi turėti daug savyje stiprybės ir nerodyti didelio gailesčio. O jeigu būna sunku, pataria visada prisiminti, kad nieko nėra neišsprendžiamo. „Jeigu tėvai nuėjo klystkeliais, reikia žiūrėti į priekį ir vaikams kurti naują gyvenimą. Reikės daug kantrybės, bet viskas atsiperka, o vaikai keičiasi, patikėkite“, – sako globėja. Šaltinis: zmones.lt ...
Be tėvų augusi šilutiškė Onutė pasirinko globėjos kelią: į gyvenimą išleido daugiau kaip 20 vaikų
Onutė mano, kad ją link globos pastūmėjo svarbūs gyvenimo įvykiai – ji užaugo be tėvų. Aštuonių mėnesių ji liko be mamos, o septintoje klasėje – be močiutės, kuri ją augino. Tos netektys atnešė kitą požiūrį į gyvenimą. „Visada gedėdavau savo artimų žmonių. Visada galvodavau, kaip būtų buvę, jei būčiau gyvenusi su mama. Tie vaikai kalba tą patį, juose matau save“, – sako jau ne vieną dešimtmetį globojanti šilutiškė. Ji tikina, kad niekada nesirinkusi vaikų pagal amžių. Taip jau išeidavo, kad nebūdavo laiko, kada svarstyti. O ir patirčių buvo visokių. „Savo biologinį vaiką yra lengviau auginti. Jis nėra viduje sužalotas, auga saugus savo šeimoje. O čia globotiniai ateina jau su savo patirtimis, išgyvenimais, ilgisi savo namų, kad ir kokie jie ten būtų. Reikia kiekvieno priimto vaiko charakterį kaip gintarą gludinti, kad suminkštėtų ta širdelė. Jie būna nervingi, jaučiasi nesuprasti, kyla daug klausimų, kodėl taip atsitiko, kodėl jie ne namuose. Bet gražiai, kantriai, daug kalbant, atsargiai bendraujant, įgavus pasitikėjimo, jie pradeda atsiverti, išsisakyti. Reikia išlaukti. Žinoti, kada prieiti, o kada palikti ramybėje“, – kasdien įgaunama patirtimi dalijasi moteris. „Aš esu 100 proc. tikra, kad globojami vaikai išeis iš mano namų paruošti gyvenimui. Matau, kaip dirba mano marti, kaip į globą žiūri mano sūnus. Žinokit, aš esu laiminga mama“, – atsiųstame pranešime sako šilutiškė. Ji prisimena, kad per šventes dengia didžiulį stalą, kai aplanko tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantys vaikai su anūkais ir kartu su globotiniais sukuria puikią atmosferą. Likus trims savaitėms iki birželio 27–liepos 3-iąją vyksiančių vaikų globos savaitės renginių ir liepos 3-iąją minimos Globėjų dienos, 66 globos centrus visoje Lietuvoje vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalijasi asmeniškomis globėjų ir jų globotinių istorijomis. Tūkstančiai vaikų jau auga pas globėjus, tačiau apie 1 350 vis dar gyvena globos institucijose ir laukia, kol bus priimti į šeimą. Šaltinis: Delfi.lt ...
Ūkį įkūrusi šeima priėmė globoti paauglį: nenujaučiame, kiek daug galime atverti širdies
Ūkį įkūrusi šeima priėmė globoti paauglį: nenujaučiame, kiek daug galime atverti širdies. „Mes nenurodėme konkretaus norimo globoti vaiko amžiaus, nes tikim, kad kartais žmonės gyvenime ateina netikėtai. Taip ir Mantas atsirado mūsų šeimoje. Neplanavome globoti paauglio, bet taip tiesiog atsitiko. Dabar džiaugiuosi, kad palikome atviras galimybes“, – sako Šiluvoje gyvenanti Valdonė. Daugiau nei prieš metus Valdonės, jos vyro Dovydo ir mažojo sūnaus Samuelio šeima pasipildė nauju nariu – 17-mečiu (tuo metu jam buvo 15 metų) globotiniu. Dabar visi kartu, laisvu nuo pamokų ir darbo laiku, jie puoselėja nedidelį, ilgai mintyse planuotą ir neseniai pagaliau įkurtą ūkį su avimis, vištomis ir triušiais bei didžiuliu šiltnamiu, kuris, kaip patys sako, tris kartus didesnis už gyvenamąjį namą. „Kai Samueliui buvo vieneri, Raseiniuose pradėjau ruošti paauglius Sutvirtinimo sakramentui. Tai buvo priešpandeminiai metai. Atėjo penki ar šeši paaugliai iš globos institucijų, tarp jų ir būsimasis globotinis“, – pasakoja Valdonė. Kaip prisimena Valdonė, ji atkreipė dėmesį į visus paauglius iš Vaikų namų ir pastebėjo, kad vieni turi nuolatinius savaitgalinius globėjus, mergina – mamą ar močiutę, o Mantas neturi nieko ir dar yra pastebimai liūdnos veido išraiškos. „Sykį grįžusi namo papasakojau Dovydui, kad tarp paauglių pastebėjau nekalbų vaikinuką, gyvenantį Vaikų namuose. Pasitarę paklausėme globotinio, ar norėtų svečiuotis mūsų namuose. Tuo metu turėjome galimybę, nematėme tam trukdžių ir jis iškart sutiko. Daug nešnekėjo, nenorėjo kalbėti apie savo praeitį, nesidalino, kaip jaučiasi, bet iškart sutiko“, – pasakoja Valdonė. Šeima priėjo tokį etapą, kai reikėjo apsispręsti – arba priimti globoti, jeigu paauglys nori gyventi kartu, arba nebesusitikti. Sūnui Samueliui globotinis tapo artimu, o jis lyg ir gyvena kartu, lyg ir negyvena. Kaip patys sako, nebuvo kelio atgal, susitinkant tik kartais santykis negali laisvai augti. Taip globotinis apsigyveno Šiluvoje. „Matau didelį pliusą, kad Mantas atėjo į naujai besikuriančią šeimą, kuri viską daro savo rankomis. Dirbdamas drauge su mumis daug išmoksta, nors pamokos ne visuomet praeina be konfliktų. Jis stebi, mokosi, kaip Dovydas kiekvieną dalyką atlieka savo rankomis. Matau tame daug prasmės, todėl ir renkamės gyvent taip, kad vaikai kurtų kartu su mumis. Dovydas pritaria žmonai: „Kai atvažiavo globotinis, jis vinies nemokėjo įkalti, o šiandien ir duris įrengia, ir labai daug kitų darbų atlieka. Džiugu, kad jis stebi, mokosi, įsiklauso, išgirsta patarimus.“ Tačiau sunkumus pakeičia džiaugsmas, kai pastebiu, kad globotinis įvertina ir suvokia, ką reiškia prisiimti atsakomybę už veiksmus, užbaigti atliekamą darbą. Pavyzdžiui, mūsų vištidėje Mantas įrengė duris, be pagalbos iš šalies. Kiekvieną kartą einu ir galvoju, kokios jos lygios, kaip gražiai padarytos. Ir žinau, kad tai yra žingsniai, leidžiantys vaikinui suprasti, ką jis gali. Išsikepė bulves, nieko nepridegino. Galvoju, kaip keista džiaugtis tokiais dalykais, bet labai gera“, – sako Valdonė. ...