Globos istorijos
„Visada norėjau augti šeimoje, kuri mane mylės, gyventi su žmonėmis, kuriems galėsiu išsipasakoti apie savo jausmus“, – sako 22-ejų Aelita. Beveik visą vaikystę Vilniaus globos namuose praleidusios merginos kelias sulaukus 14-os pasuko į Zarasus, pas globėją Violetą. Dabar Aelita studijuoja Lenkijos mieste Gdanske ir siekia savo gyvenimo svajonės – tapti lengvosios atletikos trenere. „Manau, kad be globėjos paskatinimo man būtų kur kas sunkiau siekti savo svajonės. Ji ypatingą dėmesį skyrė mano išsilavinimui. Apie gimnaziją aš net negalvojau, tačiau, kai globėja išgirdo, kad rinksiuosi profesinę mokyklą, pasakė griežtą: „Ne“. Matydama mano užsispyrimą, ji tikėjo manimi. Jos indėlis didžiulis, bet daug ir mano pastangų“, – neabejoja savarankišką gyvenimą pradėjusi globotinė. Šiemet birželio 25–29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė. Likus dviem savaitėms iki visose Lietuvos savivaldybėse vyksiančių renginių, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ir globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ dalinasi įkvepiančiomis globėjų ir globotinių istorijomis. Susipažino globos namuose Į globos namus Aelita pateko 5-erių ir juose praleido beveik dešimt metų. Ten likimas ją suvedė su Violeta, kuri vos mėnesiui buvo paskirta dirbti Vilniaus globos namuose ir tapo Aelitos auklėtoja. „Iš pradžių nepatikliai į ją žiūrėjau, bijojau naujų žmonių, sunku buvo kuo nors pasitikėti, buvau pikta, tad ir mūsų bendravimas buvo nelengvas. Tiesą sakant, buvau pasimetusi gyvenime. Violeta savo pavyzdžiu man rodė, kad pasaulyje yra ir gerų žmonių, norėjo man padėti. Su ja dar stipresnis ryšys užsimezgė, kai ji grįžo į Zarasus“, – pasakoja Aelita. Ji iki šiol prisimena pozityvių jausmų bangą, kurią sukėlė pirmasis apsilankymas globėjos namuose. Tuomet Aelita viešėjo savaitgalį ir kartu šventė globėjos ir jos dukros gimtadienį. Į globos namus Vilniuje paauglė grįžo su ašaromis akyse. ,,Norėjau likti su Violeta, nes ten pasijutau lyg tikroje šeimoje su daug dėmesio ir šilumos. Vėliau viešėjau pas ją visą vasarą. Nuolatinė globa buvo nustatyta praėjus metams po pirmosios mano viešnagės“, – prisimena Aelita. Aš buvau tinginiukė, o ji skatino mokytis Atvažiavus į Zarasus tuometinė devintokė jau kitą dieną kartu su globėja keliavo į šalia namų esančią „Ąžuolo“ gimnaziją. „Violeta besąlygiškai mane palaikė ir padėjo, nuo pat pradžių mūsų santykiai buvo artimi ir šilti. Ji lydėdavo mane ir iki mokyklos, kurioje reikėjo prisitaikyti. Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje, pasitaikė diskusijų, ginčų, bet tai natūralu. Labiausiai nuomonės išsiskirdavo dėl mokslų – aš buvau tinginiukė, o ji skatino mane mokytis. O dabar esu jai dėkinga už išlaikytus egzaminus ir pasirinktą studijų kelią“, – teigia šiuo metu studijuojanti mergina. Pasak Aelitos, dar gyvendama globos namuose ji daug sportuodavo, laikėsi disciplinos, atsakomybės, tvarkos, neturėjo žalingų įpročių – tai ugdė ją kaip asmenybę. Be abejo, į priekį vedė svajonė tapti sporto trenere. Pasijutau mylima ir svarbi Mergina atvira – gyvenimas pas globėją sugrąžino jai pasitikėjimą aplinkiniais, meilę, sustiprino norą mokytis, ko nebuvo globos namuose, kur buvo mažiau dėmesio ir motyvacijos mokslui. „Globos namuose išmokau savarankiškumo, tvarkos, tačiau tik globėja leido man pasijausti mylima ir svarbia. To man labiausiai trūko“, – prisipažįsta Aelita. Paklausta, ar globėją vadina vardu, ar mama, ji nusišypso. „Mama nevadinu, bet širdyje ji jaučia, kad yra mano mama. Aš ją tokia laikau. Kai mieste susitinkame su pažįstamais, ji pristato mane kaip savo dukrą“, – sako Aelita. Nors dabar ji studijuoja Lenkijoje, tačiau su globėja ryšį palaiko beveik kasdien – susirašo žinutėmis ar pasiskambina. Atostogų universitete metu leidžia laiką pas globėją. „Violeta visada sako, kad manęs laukia ir Zarasuose yra mano namai. Man čia labai gera“, – sako Aelita. Šiuo metu ji baigia trečio kurso studijas, beliko dveji metai ir Aelita taps lengvosios atletikos sprinto trenere. „Šiuo metu ne tik studijuoju, bet ir dirbu vaikų lopšelyje-darželyje su 9 mėn. – 2,5 m. vaikais. Labai patinka su jais leisti laiką, linksta prie jų širdis. Aplanko įvairios mintys, kad gal kada ir savo darželį atidarysiu“, – naujais planais dalijasi Aelita....
Paauglį globoti pasiryžusi Sigita: suradome raktą į jo širdį
Su vyru apie globą pasikalbėjo dar iki vedybų Šiuo metu Soares Campos šeimoje auga ne tik ketverių metų biologinis sūnus, tačiau ir trylikametis globotinis. Sigita su vyru galimybę tapti globėjais aptarė dar iki vedybų. Tuomet vyras teigiamai sureagavo į jos klausimą apie globą ar įsivaikinimą, jeigu jie negalėtų susilaukti vaikų. Tad Sigitos pasiryžimas globoti vyrui nebuvo staigmena. „Mūsų šeimoje visuomet buvo teigiamas požiūris į globą. Mano tėvai dažnai pasvarstydavo apie vaikų globą, tačiau nedrįso žengti šio žingsnio. Man pasitaikė proga, kai grįžau gyventi į Šilalę, su artimaisiais daug kalbėdavomės apie vaikus. Susilaukusi sūnaus, pagalvojau apie jo brolį ar sesę“, – pasakoja globėja. Sigita svarstė apie savanorystę, tačiau globos institucijoje jai iš karto pasiūlė pakviesti vaiką savaitgalio viešnagėms. Nuvažiavusi į bendruomeninius globos namus, ji iš karto užmezgė pokalbį su vienu berniuku. „Pradžioje vaikas buvo labai atsargus ir nenorėjo važiuoti į svečius. Galvojo, kad išskirsime jį su giminaičiais, pas kuriuos norėjo apsigyventi. Sakau, nebijok, pas mane galėsi lankytis tik savaitgaliais, o pas sesę ar pusseserę visada tave leisiu. Berniuko požiūris pradėjo keistis jau po poros apsilankymų, jis išreiškė norą su mumis apsigyventi visą laiką. Aš pasiūliau dar neskubėti, susidraugauti. Tačiau jis po mėnesio vėl mums priminė savo prašymą, pamažu pradėjo vadinti mama ir tėčiu. Po savaitgalio susitikimų mums taip pat jo trūkdavo“, – prisimena Sigita. Po pusmečio globėja apsisprendė imtis konkrečių veiksmų, pradėjo lankyti kursus pagal Globėjų (rūpintojų), įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (GIMK). Po metų, rugsėjo mėnesį, berniukas apsigyveno Sigitos šeimoje, pradėjo lankyti mokyklą Šilalėje. Surado raktą į vaiko širdį Sigita atvira – lengva nebuvo, reikėjo mokytis, kaip auginti paauglį. Tą daro iki šiol. „Buvo ir tokių situacijų, kai negalėjau susikalbėti su vaiku. Netgi kilo minčių, kad nemoku auginti vaikų. Kreipiausi pagalbos į vietinio globos centro koordinatorę, kuri nuramino, padėjo krizinių situacijų metu. Vaikas atėjo su savo požiūriu į gyvenimą, teko išmokti adaptuotis, keistis – į kažką nereaguoti, gal kitaip paklausti“, – prisimena Sigita. Globėja džiaugiasi, kad vaikas pamažu pradėjo atsiverti, vėliau prisipažino supratęs, ką reiškia gyventi, bendrauti, turėti draugų. „Mes pastebėjome jo pokyčius, kaip dingsta uždarumas, jis tampa savarankiškesnis, nori kalbėtis, pasakoja, kaip jaučiasi. Suradome raktą į jo širdį“, – šypsosi Sigita. Grįžtamasis džiaugsmas – meilė Svarbiausia globėjams – šeimos narių, artimųjų palaikymas. O jeigu aplinka nerodo pritarimo, būtina turėti stiprų vertybinį „stuburą“. Sigitos apsisprendimą palaikė tiek vyras, tiek tėvai, nors išorinės aplinkos reakcija nebuvo teigiama. Ji yra sulaukusi tokių replikų, kad viską turi, gal išprotėjo, kam jai to reikia. „Jaučiausi šokiruota, nesuprasta. Galvojau, žmonės, juk aš darau gerą darbą, kas jums negerai. Tvirtai laikiausi savo nuomonės ir pastebėjau, kaip aplinka pradėjo keistis. Pajutau, kad tampu asmeniu, kuris keičia aplinkinių nusistatymą. Pamatę vaiką, sakydavo, o, koks fainas, stebėjosi, kaip puikiai jis bendrauja ir koks laimingas. Tuomet žmonės pradeda galvoti, o gal ir mums verta pradėti globoti. Tampi geru pavyzdžiu aplinkai, nes nepasidavei“, – savo ryžto pilna istorija dalijasi Sigita....
Paauglius globojanti jauna šeima: kai pavadina tėčiu ar mama, labai paliečia širdį
Apsispręsti reikėjo greitai Jaunųjų globėjų drąsa bei pasiryžimu negalima nesižavėti. Mirus Aido globėjai, prieš šešerius metus savarankišką gyvenimą pradėjęs vaikinas kartu su sutuoktine Edita turėjo greitai apsispręsti, ar kurti šeimyną ir pradėti globoti be globėjos likusius vaikus. „Labai gaila buvo vaikų, kurių keliai galėjo pasisukti įvairiai. Su kai kuriais iš jų susipažinau, kai gyvenau šeimynoje, su kitais – kai pradėjau gyventi atskirai ir aplankydavau globėją per šventes. Editai sakau: bandom“, – prisimena Aidas. Editos įkalbinėti nereikėjo: „Studijavau ikimokyklinę pedagogiką, domiuosi vaikų psichologija, turiu patirties bendraujant su vaikais, tad sutikau iš karto. Taip ir „įšokome į važiuojantį traukinį“. Apsigyvenome tame pačiame name, kuriame gyveno buvusi globėja, tad globotiniams niekur nereikėjo kraustytis. Pasiryžome perimti visą veiklą.“ Globėjo veikla keičia ir augina Globėjai džiaugiasi, kad iš artimiausios aplinkos sulaukė didžiulio palaikymo ir paramos. „Su globotiniais apsigyvenome šventinio laikotarpio pradžioje, tad draugai sunešė kalnus dovanų, taip pat atvažiuoja į svečius. Mano teta retkarčiais atvyksta prižiūrėti globotinius, jeigu mums reikia kur nors išvažiuoti. Mūsų globos koordinatorė tapo beveik šeimos nare, kuriai susitikimo metu rodome augančių vaikų nuotraukas, ji pataria, kaip elgtis krizinių situacijų metu, konsultuoja mus įvairiais iškilusiais klausimais“, – pasakoja Edita. „Nors paauglių amžius panašus, tačiau problemos būna skirtingos, neretai pasireiškia vaikų trauminės patirtys, o tai paauglystės maištingumui dar prideda savotiško prieskonio. Svarbiausia nepamiršti, kad esi suaugęs ir nereaguoti kaip vaikui. Pradžioje nuolat reikėjo sau priminti, kad reikia palaukti, vaiką išklausyti. Kuo toliau, tuo labiau mokaisi“, – savo patirtimi dalijasi Aidas. Edita šypsosi, kad Aidas pradžioje reaguodavo kaip degtukas, lengvai įsiplieksdavo. „Teko mokytis išlikti kantriam. Dabar jis net ramesnis nei aš. Globėjo veikla mus labai keičia ir augina kaip asmenybes“, – neabejoja globėja. „Mūsų jaunas amžius turi daugiau privalumų nei trūkumų. Paauglystė turbūt žavingiausias laikotarpis. Dar visai neseniai patys buvome paaugliai, žinome, kas jiems įdomu, turime supratimą, kaip prie jų prieiti, esame tolerantiški. Pradžioje galvojome, kad jiems būsime geri draugai, bet supratome, kad vaikams būtinas autoritetas. Tad stengiamės rodyti tinkamą pavyzdį, kurti pagarbų ryšį, vienas kito supratimą, mums nesinori nei pyktis, nei moralizuoti. Mes vaikams sakome, kad norime jiems padėti užaugti gerais žmonėmis“, – pasakoja Edita. Didžiausias džiaugsmas – vaiko pokytis Edita šypsosi, kad jos kasdienybė neretai primena chaosą. „Atrodo lyg kasdien skrendi, plauki, čiuoži, o vakare galvoji, ką aš čia nuveikiau. Patys nepastebėjome, kaip praskriejo dveji metai“, – juokiasi globėja. Globos pradžioje buvo sunku suprasti, kokias porcijas ruošti, kiek reikės bulvių kugeliui ar kefyro šaltibarščiams, bet pamažu visko išmokstama. Globėjai nemažai laiko skiria bendram šeimos laikui – kartu žiūri filmus, užsiima veikla sode, o šiltuoju metų laiku kuria tradiciją autobusiuku keliauti po Lietuvą....
Jautri globėjos Inos istorija: jis priėjo, apsikabino ir pasakė „padėkit man“
Pirmas susitikimas ir pagalbos prašymas Prieš dvejus metus savivaldybėje Vaiko gerovės komisija sprendė daug elgesio problemų turinčio paauglio likimą, kai, rodos, visos pagalbos priemonės išnaudotos, lieka tik vienas sprendimas – išsiųsti į socializacijos centrą. Sakau, negaliu pritarti šiam sprendimui, kol nepamačiau vaiko ir asmeniškai su juo nepasikalbėjau. Juk tai gali kardinaliai pakeisti jo gyvenimą“, – prisimena Ina. Pasak globėjos, pas ją atvedė nediduką, apie 140 cm vaikiną, apvalaus veido, plačiomis mėlynomis akimis. „Žiūriu ir negaliu patikėti, kad čia tas „nusikaltėlis“, kuris dienas leidžia gatvėje, nelanko pamokų ir daro visokias eibes. Aš išsivedu jį iš kabineto, sakau: „Čia yra dugnas – arba atsispiri nuo jo, priimdamas specialistų pagalbą, ir pats dedi pastangų keistis, arba nežinau, kaip susiklostys tavo gyvenimas.“ Jis prieina, apsikabina mane ir sako: „Padėkit man.“ Tuo metu man „atjungė“ kojas ir rankas, žiūriu į tą vaiką ir nežinau, ką daryti. Suprantu, kad vaikas neišmylėtas, piktas, užgniaužęs visus jausmus. Pasiūliau Vaiko gerovės komisijai dar kartą peržiūrėti, ar visos pagalbos ir elgesio koregavimo priemonės yra išnaudotos, prieš priimant galutinį sprendimą dėl vaikino ateities“, – pasakoja Kazlų Rūdos savivaldybėje dirbanti moteris. Inos kelias dienas neapleido mintys apie pagalbos prašiusį paauglį. Lyg koks sąžinės balsas. „Galvoju, reikia paauglio nuotrauką parodyti vyrui, kuris dirba su nuteistais nepilnamečiais. Jis sako: „Šito vaiko akys geros, dirbk su juo, jeigu jis paklius į įkalinimo įstaigą, bendraamžiai jį tiesiog sunaikins“, – prisimena Ina. „Pasklido žinios apie tai, kad paauglys bus išvežtas į kitą globos instituciją. Jis paskambino mums ir pasakė, kad nesvarbu, kur jį išvežtų, jis pas mus sugrįš. Su vyru ilgai negalvojome, nusprendėme, kad reikia vaikui padėti ir susitvarkyti globos dokumentus“, – pasakoja globėja. Po teismo praėjus kelioms dienoms paauglys atvyko į globėjų namus. Ina kartu su globotiniu išgyveno psichologijos vadovėliuose aprašytus laikotarpius – ir medaus mėnesį, kai buvo daug apsikabinimų ir ilgų pokalbių prieš miegą, ir regresiją, ir „įkritimą“ į kūdikystę, kurios jis per savo gyvenimą nebuvo patyręs. Nemažai iššūkių laukė ir mokykloje, kurią buvo nuspręsta pakeisti dėl iki tol supusios aplinkos. Muštynės, patyčios, konfliktai su mokytojais ir mokiniais, praleistos pamokos – dėl to Inai neretai teko aiškintis mokykloje. Globa – drąsiems ir ryžtingiems žmonėms Globėja atvira – dėl priimto sprendimo globoti sulaukė daugybės įvairių aplinkinių žmonių reakcijų, klausimų, kodėl jiems to reikia, bet ji labiausiai džiaugiasi savo vyro, mamos ir dukros palaikymu. Iškilus įvairiems sudėtingesniems klausimams Inai padeda ir pataria Kazlų Rūdos globos centro specialistai. „Mano mama – jausminga moteris. Nuo pat pirmos minutės sakė, kad mes padėtume vaikui. Jis iš karto tapo jos anūku. Mane stipriai palaiko dukra, su kuria dažnai pasikalbame, kai man sunku. Ji optimistė, atviros širdies, su globotiniu juos jungia tvirta draugystė. Globa mus suvienijo su vyru, mes tapome stipria komanda. Jeigu globočiau viena, tai būtų dukart sunkiau“, – tikina Ina....
Į Lietuvą po 10 metų sugrįžusi Vaičiulių šeima augina 6 vaikus: keturi iš jų – globotiniai
Su dviem biologiniais vaikais iš emigracijos grįžę Jolanta ir Gintaras Vaičiuliai šiuo metu globoja keturis vaikus. Visgi iš aplinkinių dėl to yra sulaukę ir kandžių replikų. „Ne kartą girdėjome įžūlius komentarus, kai sugrįžę su dvylikamečiu sūnumi ir kūdikėliu ant rankų laikui bėgant į globą priėmėme dar keturis vaikus. Mus sarkastiškai vadindavo verslininkais“, – prisimena globėja Jolanta Vaičiulienė. Tačiau šeimai buvo nė motais aplinkinių kalbos. Žinojo, jog elgiasi teisingai, nes taip jiems liepė širdis. Šeima dar Norvegijoje susilaukusi antrojo sūnaus po dešimties metų emigracijoje grįžo į gimtinę. Moteris užsirašė į globėjų kursus, mat jau seniai norėjo globoti vaiką. „Dar prieš vestuves buvau vyrui papasakojusi apie savo norą globoti vaikus. Sugrįžusi į Lietuvą ir baigusi kursus tapau budinti globotoja. Laikui bėgant į laikiną globą paėmėme vos trijų mėnesių mergaitę. Dabar ji – mūsų šeimos dalis, – pasakoja J. Vaičiulienė prieš globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ kartu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuojamą globos savaitę, kuri vyks nuo birželio 26 dienos. – Trims vaikams augant šeimoje, į globą priėmėme dar du globotinius – brolį ir sesę. Kai jie atkeliavo į mūsų šeimą, berniukui buvo 15, o mergaitei – 10 metų. Daug ką gąsdina paauglių paėmimas į globą, bet mūsų šeimos – tikrai ne. Neilgai trukus supratome, kad esame jau septynių asmenų šeima.“ Du biologinius ir tris globojamus vaikus auginanti šeima dabar į laikiną globą yra priėmusi ir šešiametį. Jis – vienmetis su dar Norvegijoje gimusiu Jolantos ir Gintaro sūnumi. Visgi iš pradžių globėja išgirsdavo ir neigiamų komentarų, neva viską daro tik dėl pinigų: „Žmonės turi įvairių nusistatymų. Išgirsdavome komentarų, kad vaikus globojame dėl gaunamų išmokų. Tuomet žmonių paklausdavau – o kodėl patys nesiryžtate globoti ir pasižiūrėti, koks tai verslas. Dabar į komentarus tiesiog nekreipiu dėmesio.“ ...
Ilgus metus pažinota mergaitė tapo nauja šeimos nare
„Danielą pažinojome dar nuo mažų dienų. Anksčiau ji mūsų namuose buvo svečias, dabar be jos neįsivaizduojame nė dienos. Ji mūsų šeimos dalis“, – pasakoja trylikametę paauglę globojantys Daiva ir Romas Varnos. Du biologinius sūnus auginanti šeima pripažįsta, kad mintis apie globą nebuvo svetima ilgą laiką. Tačiau sužinojus, kad gerai pažįstamai mergaitei reikalinga globa, sprendimui priimti pakako trijų dienų, rašoma globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ pranešime žiniasklaidai. Daiva ir Romas su Daniela susipažino dar tuomet, kai mergaitei buvo septyneri. Ji dažnai lankydavosi pas kaimynystėje gyvenančius dėdę ir tetą. Tų apsilankymų metu Daniela beveik visuomet užsukdavo ir į Daivos bei Romo namus, kur leisdavo laiką kartu su jaunesniuoju poros sūnumi. Danielai praradus tėtį, o mamai atsiradus sunkumų rūpintis dukra, mergaitė persikraustė pas dėdę ir tetą, pasakoja D. ir R. Varnos. „Su Danielos dėde ir teta esame pažįstami jau seniai. Žinojome, kad mergaitę jie globoja laikinai. Todėl globos terminui artėjant prie pabaigos susimąstėme. Mat buvo du keliai: ieškomi nauji globėjai arba Daniela persikelia gyventi į globos centrą. Kadangi mergaitę gerai pažinojome nuo mažens, greitai priėmėme sprendimą dėl globos. Mintis apie tai manęs neapleido tris dienas, o kai apie tai pagaliau pasakiau vyrui, jis sutiko akimirksniu“, – pasakoja D. Mažvilaitė-Varnienė. ranešus žinią Danielai, jai kilo gana netikėtas klausimas, prisimena globėja: „Pirmiausia mergaitė norėjo žinoti, kiek ilgai pas mus gyvens. Mat jai atrodė, kad tai – tik dar viena stotelė. Labai stengėmės parodyti, kad tai – ilgalaikiai namai. Pasiūlėme Danielai pačiai išsirinkti naujus baldus, kad ji galėtų susikurti sau patinkantį kambarį. Tai šiek tiek padėjo pralaužti ledus.“ Viskas, kas nauja, prilygsta taisyklėms Gyvenimas pasikeitė visai šeimai, ypač vaikams, sako Romas Varna: „Du sūnūs buvo įpratę būti dviese, tačiau atsikrausčius Danielai, į vaikinų draugiją įsijungė mergaitė. Vyresnysis sūnus studijuoja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, todėl su Daniela susitinka rečiau. Jaunesnysis yra Danielos bendraamžis, todėl dabar juokaujame, jog turime dvynukus, kuriuos skiria vos keli mėnesiai.“ Visgi, ko gero, daugiausiai pokyčių teko Danielai. Mat praleidusi naujuose namuose pirmąsias dienas Daniela įvertino, jog juose labai daug taisyklių, dėl kurių ji kartais nežino, kaip turėtų elgtis, prisimena globėjai. „Iš pradžių buvo labai keista, net nesupratome, apie kokias taisykles ji kalba. Tačiau išsikalbėjome ir išsiaiškinome, kad Daniela viską, kas jai yra nauja, vadina būtent taip. Net ir tokie prašymai, kaip pasikloti lovą rytais, susidėti kuprinę vakare ar tiesiog informuoti mus apie savo buvimo vietą, jai buvo naujos taisyklės, nes to ji anksčiau nebuvo prašoma, – pasakoja R. Varna. – Žinoma, buvo ir keletas sunkumų. Tačiau su Daniela lygiai taip pat kaip ir su sūnumis kalbėjomės apie viską: ką daryti galima, ko ne, kaip elgtis su pinigais, kodėl negalime leisti ir pirkti vaikams viską, ko jie užsimano. Pavyzdžiui, Daniela užsiminė, kad jai reikėtų naujesnio, geresnio kompiuterio. Mes su tuo sutikome su sąlyga, kad už dalį sumos ji pati išsimokės iš savo sutaupytų dienpinigių. Keldami tokias sąlygas visiems: tiek vaikinams, tiek Danielai, mokome juos ir finansinio raštingumo.“ Ryšys užsimezgė per kelias savaites Nors buvo neramu, kaip Danielai seksis apsiprasti naujuose namuose, prireikė vos dviejų savaičių, kad šeimos ryšys sustiprėtų. „Kai viską aptarėme ir išsiaiškinome, visiems tapo paprasčiau sutarti. Dabar pastebime, kad Daniela vis dažniau pati ateina papasakoti apie savo dieną, parašo net ir mielesnių, lengvesnių žinučių, pajuokauja. Gal tai ir atrodo smulkmenos, tačiau anksčiau tokių veiksmų net nesitikėjome. Be to, visi drauge net turime bendrą pomėgį – konstruojame modeliukus“, – apie glaudesnį ryšį su globotine pasakoja R. Varna. „Pastaruoju metu net ir mergaitės mokytoja minėjo, jog Daniela mokykloje atrodo daug ramesnė, atsipalaidavusi, laisviau bendrauja su kitais. Tokius komentarus priimame kaip paskatinimą ir toliau judėti ta pačia linkme – drąsinti Danielą būti savimi ir leisti jai jausti, kad yra šeimos dalis“, – priduria D. Mažvilaitė-Varnienė....
Dviejų vaikų mama, tapytoja R.Laučkienė tapo dar keturių vaikų globėja: „Viską pakeitė sapnas“
„Pirmąją globotinę aš nuolat sapnavau. Tai buvo ženklas iš aukščiau, negalėjau jo ignoruoti. Kai kurie į mane žiūrėjo kaip per padidinamąjį stiklą. Mat esu menininkė ir tarsi nesuprantu, ką darau“, – pasakoja šešių vaikų – dviejų biologinių ir keturių globojamų – mama globėja Renata Laučkienė. Panevėžietė, paėmusi į globą pirmąją mergaitę Kristiną, numojo ranka į aplinkinių nusistatymus, kadangi Renatai svarbiausia yra motiniška nuojauta. Todėl jos vedama savo šeimą papildė dar keliais globotiniais. „Mūsų pačių vaikai namus paliko būdami vos ketvirtokai. Sūnus ir dukra nuo pat pirmų klasių grojo smuikais. Jų gabumus pastebėjo mokytojai, vos ketvirtokus abu juos pakvietė mokytis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tai buvo didelis įvertinimas mūsų šeimai, tačiau tai reiškė, kad teks išsiskirti – vaikai, nors dar yra tik pradinukai, iš Panevėžio turės keltis į Vilnių. Dažnai lankiau savo mažuosius muzikantus sostinėje, tačiau grįžusi namo nerasdavau sau vietos, – pasakoja R.Laučkienė besiruošdama minėti globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ organizuojamą globos savaitę, kuri vyks nuo birželio 26 dienos. – Nėra ko slėpti, jaučiausi vieniša, namuose – tuščia. Todėl vieną dieną nusprendžiau apsilankyti Panevėžyje esančiuose vaikų globos namuose. Vaikai mane pakerėjo taip, kad net ėmiau juos sapnuoti.“ Pirmoji globotinė – iš sapno Anot moters, sapnuose ji būdavo tarp vaikų, o dažniausiai save matydavo ant rankų sūpuojant mergaitę: „Maniau, kad tai tik sapnas, tačiau vieną dieną globos namuose aš tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką matau. Sutikau 4 metų mergaitę vardu Kristina. Ji buvo tarsi vaikelis iš mano sapnų. Darbuotojos mane įspėjo, kad mergaitė nėra lengvo būdo, tačiau man buvo nė motais. Žinojau, kad Kristina vyks namo su manimi.“ Kristinai atvykus į naujuosius namus, moters ir jos vyro gyvenimas pasikeitė. Šeima džiaugėsi ne tik pilnesniais namais, bet ir tuo, kad mergaitė greitai priprato prie naujos aplinkos. Visgi Renata su vyru turėjo atsakyti ir į nepatogius klausimus. „Mokykloje iš bendraklasių mergaitė sulaukdavo komentarų, kad mes nesame jos tikrieji tėvai. Todėl Kristina vieną dieną grįžusi po pamokų uždavė šį klausimą ir mums. Viena vertus, toks klausimas gali sutrikdyti, tačiau tokioje situacijoje svarbiausia – atvirumas. Juolab, aš puikiai supratau, kad Kristina labai gerai pamena dieną, kai ją pasiėmėme iš globos namų. Supratau ir tai, kad šį klausimą ji uždavė tam, kad išgirstų patvirtinimą, jog taip būna ir įsivaikinti yra normalu“, – pokalbį su pirmąja į šeimą iš globos namų atvykusia mergaite prisimena R.Laučkienė. Pirmąją mergaitę susapnavau, o paskui negalėjau nustoti galvoti apie globos įstaigose augančius vaikus, sako R.Laučkienė. Taip šeimą papildė dar trys mergaitės: Miglė, jos sesuo Gabija ir Gintarė. Pirmosios buvo dar visai mažytės, o Gintarė – paauglė. Visos jos buvo labai skirtingos, prisimena globėja: „Miglė ir Gabija buvo labai triukšmingos, itin aktyvios ir dažnai net sunkiai suvaldomos. Vyresnėlė – priešingai. Ji buvo užsidariusi, mažai kalbėjo, buvo sunku įskaityti jos emocijas, jausmus. Tačiau kalbėjimas, individualus priėjimas prie kiekvienos ir kantrybė padėjo susidraugauti.“ ...
Du broliukus į šeimą priėmę Renata ir Mindaugas: „Jeigu kirba mintis, verta globai pasiryžti“
Biologinius vaikus į savarankišką gyvenimą išleidę varėniškiai Renata ir Mindaugas nusprendė žengti prasmingą žingsnį. Prieš ketverius metus jie pradėjo lankyti globėjų rengimo kursus, o vėliau į savo šeimą priėmė du brolius. „Nors turėjome sūnų Nedą, tačiau vyrui pasakiau, kad svajoju apie didesnę šeimą ir norėčiau užauginti dar daugiau vaikų. Mindaugas mane palaikė ir už tai esu jam dėkinga“, – prisipažįsta globėja. Į šeimą priėmė du brolius Renata atvira – vaikų tema jai visuomet buvo itin svarbi. „Žiūrėdavau visas laidas, kur siūloma paremti be tėvų globos likusius vaikus. Graudindavausi. Varėnoje buvo darželis su globotinių grupe, ten eidavom per šventes, dovanų nunešdavom. Galvojau, kai užaugs mano vaikai, galbūt pasiryšim ir globotiniams. Taip ir nutiko“, – pasakoja globėja. Po globėjų kursų pabaigos praėjus šiek tiek laiko, varėniškiai sulaukė pranešimo iš kitos Lietuvos pusės – Radviliškio. Dviem broliams buvo ieškoma globėjų šeima. Renata su Mindaugu nuvažiavo, susipažino ir iš karto be jokių svarstymų nusprendė vaikus priimti į šeimą. „Jau pačioje pradžioje jaunesnysis brolis Erikas pasiėmė keletą daiktų ir pasakė: važiuojam namo. Nuo tos pirmos minutės Mindaugas tapo tėčiu, aš – mama. Labai mielas vaikas iš karto su mumis užmezgė ryšį. Su vyresnėliu broliu Roku buvo daugiau iššūkių. Jam buvo emociškai sunku – nežinia, kur važiuoja, su kuo gyvens. Jis nuo pat mažens buvo apgaubtas nežinomybės, neturėjo pastovių namų. Tad teko prisitaikyti prie naujų namų, aplinkos, patikėti, kad daugiau niekur kraustytis nebereikės“, – pasakoja Renata. Kiekvienas vaikas – asmenybė Pirmosios dienos su globotiniais buvo nelengvos. Teko mokytis visko: elementarių higienos taisyklių, ruošti pamokas, laikytis tvarkos, paaiškinti, kuo skiriasi pusryčiai, pietūs ir vakarienė. „Džiaugiuosi, kad pradėjęs globoti nesi paliktas vienas – visuomet padeda globos centrų specialistai. Daug kalbėdavomės ir su jais, ir su globotiniais. Pradžia buvo kupina iššūkių, teko ir laiko daug skirti. Man teko kone kasdien eiti į mokyklą, tikrinti, ar vyresnėlis mokykloje. Bet dabar gera žiūrėti, kaip viskas pasikeitė. Širdis džiaugiasi, kai auklėtoja ar kiti žmonės pagiria vyresnėlį – tai geriausias įvertinimas, kad jis keičiasi į teigiamą pusę“, – sako Renata. Ji prisipažįsta, kad pasitikėjimas ir ryšys atsirado bei sustiprėjo sprendžiant problemas. Kai vaikas paklauso ir gauna pozityvų atsiliepimą ar patarimą, tai gera motyvacija tolesniems teigiamiems pokyčiams. „Visuomet reikia prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra asmenybė. O vėliau jau prasideda komandinis darbas. Daug kalbamės, bendraujame. Mano mama labai padeda, bendraujam su brolio šeima, kur auga dvi mergaitės. Vyksta visapusiškas bendradarbiavimas, palaikymas, pagalba“, – pasakoja Renata ir pasidžiaugia, kad vyresnysis globotinis jau supranta, jog čia yra jo nuolatiniai namai ir nebereikės ieškoti kitų. Jeigu kirba mintis, verta globai pasiryžti Rokas ir Nedas šiemet perėjo mokytis į gimnaziją ir pradėjo naują mokslo etapą. Jiems netrūksta ir užklasinės veiklos. Visi trys vaikai kartu su tėčiu Mindaugu lanko karatė treniruotes, Erikas su Nedu dar dalyvauja ir tautinių bei šiuolaikinių šokių užsiėmimuose, kartu važiuoja į pasirodymus kituose miestuose. Savaitgaliais Rokas lanko šaulių treniruotes. „Veiklos visiems daug, svarbu, kad būtų įdomu. Kai mūsų šeima pagausėjo, jau trejus metus neturėjome atostogų. Vaikai kasmet važiuoja į stovyklas. Tačiau stengiamės papramogauti ir kartu praleisti laisvalaikį – šiemet aplankėme Pakruojo kraštą, Molėtus, Anykščius, buvome Naisiuose“, – pasakoja globėja. Jos teigimu, jeigu nors vienam žmogui šiek tiek kirba mintis, kad galėtų globoti, verta tam pasiryžti. „Vaikai yra džiaugsmas, šviesa, kiekvienas individualus ir todėl labai įdomu eiti ir mokytis kartu su jais. Bendradarbiavimu ir pokalbiais galima pasiekti pačių geriausių rezultatų. Ir visuomet reikia prisiminti, kad tikrai neliksi vienas, pagelbės globos centrų specialistai“, – sako Renata. Globėja prisipažįsta, kad kiekviename žingsnyje ji mokosi kartu su globotiniais kantrybės, pasitikėjimo, padėkos, o pagrindinė taisyklė, kurią stengiasi perduoti vaikams – elkis su žmogumi taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. „Kai vaikas laimingas, tada ir tu džiaugiesi jo pasiekimais. Ta pati šypsena, apsikabinimas ir pasakymas „Aš tave labai myliu“ man dabar yra didžiausias įvertinimas“, – teigia Renata. ...