Atgal į Atgal į

Dviejų vaikų mama, tapytoja R.Laučkienė tapo dar keturių vaikų globėja: „Viską pakeitė sapnas“

Vilniaus
2023.06.12

„Pirmąją globotinę aš nuolat sapnavau. Tai buvo ženklas iš aukščiau, negalėjau jo ignoruoti. Kai kurie į mane žiūrėjo kaip per padidinamąjį stiklą. Mat esu menininkė ir tarsi nesuprantu, ką darau“, – pasakoja šešių vaikų – dviejų biologinių ir keturių globojamų – mama globėja Renata Laučkienė. Panevėžietė, paėmusi į globą pirmąją mergaitę Kristiną, numojo ranka į aplinkinių nusistatymus, kadangi Renatai svarbiausia yra motiniška nuojauta. Todėl jos vedama savo šeimą papildė dar keliais globotiniais.

„Mūsų pačių vaikai namus paliko būdami vos ketvirtokai. Sūnus ir dukra nuo pat pirmų klasių grojo smuikais. Jų gabumus pastebėjo mokytojai, vos ketvirtokus abu juos pakvietė mokytis Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Tai buvo didelis įvertinimas mūsų šeimai, tačiau tai reiškė, kad teks išsiskirti – vaikai, nors dar yra tik pradinukai, iš Panevėžio turės keltis į Vilnių. Dažnai lankiau savo mažuosius muzikantus sostinėje, tačiau grįžusi namo nerasdavau sau vietos, – pasakoja R.Laučkienė besiruošdama minėti globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ organizuojamą globos savaitę, kuri vyks nuo birželio 26 dienos. – Nėra ko slėpti, jaučiausi vieniša, namuose – tuščia. Todėl vieną dieną nusprendžiau apsilankyti Panevėžyje esančiuose vaikų globos namuose. Vaikai mane pakerėjo taip, kad net ėmiau juos sapnuoti.“

Pirmoji globotinė – iš sapno

Anot moters, sapnuose ji būdavo tarp vaikų, o dažniausiai save matydavo ant rankų sūpuojant mergaitę: „Maniau, kad tai tik sapnas, tačiau vieną dieną globos namuose aš tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką matau. Sutikau 4 metų mergaitę vardu Kristina. Ji buvo tarsi vaikelis iš mano sapnų. Darbuotojos mane įspėjo, kad mergaitė nėra lengvo būdo, tačiau man buvo nė motais. Žinojau, kad Kristina vyks namo su manimi.“

Kristinai atvykus į naujuosius namus, moters ir jos vyro gyvenimas pasikeitė. Šeima džiaugėsi ne tik pilnesniais namais, bet ir tuo, kad mergaitė greitai priprato prie naujos aplinkos. Visgi Renata su vyru turėjo atsakyti ir į nepatogius klausimus.

„Mokykloje iš bendraklasių mergaitė sulaukdavo komentarų, kad mes nesame jos tikrieji tėvai. Todėl Kristina vieną dieną grįžusi po pamokų uždavė šį klausimą ir mums. Viena vertus, toks klausimas gali sutrikdyti, tačiau tokioje situacijoje svarbiausia – atvirumas. Juolab, aš puikiai supratau, kad Kristina labai gerai pamena dieną, kai ją pasiėmėme iš globos namų. Supratau ir tai, kad šį klausimą ji uždavė tam, kad išgirstų patvirtinimą, jog taip būna ir įsivaikinti yra normalu“, – pokalbį su pirmąja į šeimą iš globos namų atvykusia mergaite prisimena R.Laučkienė.

Pirmąją mergaitę susapnavau, o paskui negalėjau nustoti galvoti apie globos įstaigose augančius vaikus, sako R.Laučkienė. Taip šeimą papildė dar trys mergaitės: Miglė, jos sesuo Gabija ir Gintarė. Pirmosios buvo dar visai mažytės, o Gintarė – paauglė. Visos jos buvo labai skirtingos, prisimena globėja: „Miglė ir Gabija buvo labai triukšmingos, itin aktyvios ir dažnai net sunkiai suvaldomos. Vyresnėlė – priešingai. Ji buvo užsidariusi, mažai kalbėjo, buvo sunku įskaityti jos emocijas, jausmus. Tačiau kalbėjimas, individualus priėjimas prie kiekvienos ir kantrybė padėjo susidraugauti.“