Paauglį globoti pasiryžusi Sigita: suradome raktą į jo širdį

Su vyru apie globą pasikalbėjo dar iki vedybų

Šiuo metu Soares Campos šeimoje auga ne tik ketverių metų biologinis sūnus, tačiau ir trylikametis globotinis. Sigita su vyru galimybę tapti globėjais aptarė dar iki vedybų. Tuomet vyras teigiamai sureagavo į jos klausimą apie globą ar įsivaikinimą, jeigu jie negalėtų susilaukti vaikų. Tad Sigitos pasiryžimas globoti vyrui nebuvo staigmena.

„Mūsų šeimoje visuomet buvo teigiamas požiūris į globą. Mano tėvai dažnai pasvarstydavo apie vaikų globą, tačiau nedrįso žengti šio žingsnio. Man pasitaikė proga, kai grįžau gyventi į Šilalę, su artimaisiais daug kalbėdavomės apie vaikus. Susilaukusi sūnaus, pagalvojau apie jo brolį ar sesę“, – pasakoja globėja.

Sigita svarstė apie savanorystę, tačiau globos institucijoje jai iš karto pasiūlė pakviesti vaiką savaitgalio viešnagėms. Nuvažiavusi į bendruomeninius globos namus, ji iš karto užmezgė pokalbį su vienu berniuku.

„Pradžioje vaikas buvo labai atsargus ir nenorėjo važiuoti į svečius. Galvojo, kad išskirsime jį su giminaičiais, pas kuriuos norėjo apsigyventi. Sakau, nebijok, pas mane galėsi lankytis tik savaitgaliais, o pas sesę ar pusseserę visada tave leisiu. Berniuko požiūris pradėjo keistis jau po poros apsilankymų, jis išreiškė norą su mumis apsigyventi visą laiką. Aš pasiūliau dar neskubėti, susidraugauti. Tačiau jis po mėnesio vėl mums priminė savo prašymą, pamažu pradėjo vadinti mama ir tėčiu. Po savaitgalio susitikimų mums taip pat jo trūkdavo“, – prisimena Sigita.

Po pusmečio globėja apsisprendė imtis konkrečių veiksmų, pradėjo lankyti kursus pagal Globėjų (rūpintojų), įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programą (GIMK). Po metų, rugsėjo mėnesį, berniukas apsigyveno Sigitos šeimoje, pradėjo lankyti mokyklą Šilalėje.

Surado raktą į vaiko širdį

Sigita atvira – lengva nebuvo, reikėjo mokytis, kaip auginti paauglį. Tą daro iki šiol. „Buvo ir tokių situacijų, kai negalėjau susikalbėti su vaiku. Netgi kilo minčių, kad nemoku auginti vaikų. Kreipiausi pagalbos į vietinio globos centro koordinatorę, kuri nuramino, padėjo krizinių situacijų metu. Vaikas atėjo su savo požiūriu į gyvenimą, teko išmokti adaptuotis, keistis – į kažką nereaguoti, gal kitaip paklausti“, – prisimena Sigita.

Globėja džiaugiasi, kad vaikas pamažu pradėjo atsiverti, vėliau prisipažino supratęs, ką reiškia gyventi, bendrauti, turėti draugų.

„Mes pastebėjome jo pokyčius, kaip dingsta uždarumas, jis tampa savarankiškesnis, nori kalbėtis, pasakoja, kaip jaučiasi. Suradome raktą į jo širdį“, – šypsosi Sigita.

Grįžtamasis džiaugsmas – meilė

Svarbiausia globėjams – šeimos narių, artimųjų palaikymas. O jeigu aplinka nerodo pritarimo, būtina turėti stiprų vertybinį „stuburą“. Sigitos apsisprendimą palaikė tiek vyras, tiek tėvai, nors išorinės aplinkos reakcija nebuvo teigiama. Ji yra sulaukusi tokių replikų, kad viską turi, gal išprotėjo, kam jai to reikia.

„Jaučiausi šokiruota, nesuprasta. Galvojau, žmonės, juk aš darau gerą darbą, kas jums negerai. Tvirtai laikiausi savo nuomonės ir pastebėjau, kaip aplinka pradėjo keistis. Pajutau, kad tampu asmeniu, kuris keičia aplinkinių nusistatymą. Pamatę vaiką, sakydavo, o, koks fainas, stebėjosi, kaip puikiai jis bendrauja ir koks laimingas. Tuomet žmonės pradeda galvoti, o gal ir mums verta pradėti globoti. Tampi geru pavyzdžiu aplinkai, nes nepasidavei“, – savo ryžto pilna istorija dalijasi Sigita.