Šeimų iš Ukrainos susibūrimas Kaune

Prasidėjus karui Ukrainoje daugiau nei šimtas Kauno miesto šeimų labai greitai apsisprendė padėti nuo karo baisumo nukentėjusiems vaikams, priimti juos savo šeimoje, suteikti jiems laikiną jų namų šilumą ir pagalbą. Džiugu, kad šiuo metu dauguma be tėvų atvykusių vaikų iš Ukrainos gyvena su savo giminaičiais ar emociniais ryšiais susijusiais žmonėmis ir poreikio, pasinaudoti įvertintų ir pasirengusių jiems padėti lietuvių gerumu, jiems nėra. Tai drąsios šeimos, sklidinos atjautos, nedvejodamos, atvira širdimi pasirengusios padėti žmogui. Šeimos, kurios rengėsi padėti vaikui užsieniečiui greičiausiai labai atsakingai įsivertino būsimą atsakomybę, pasitarė tarpusavyje, numatė savas galimybes, pamąstė apie galimai patirtas vaikų traumas, greičiausiai ryžosi, esant poreikiui, tinkamai pasirūpinti vaiku tiek laiko, kiek reikės, suteikti visokeriopą palaikymą ir pagalbą atstovaujant jam ugdymo, sveikatos priežiūros įstaigose.

Tikslinga būtų šias šeimas suburti, pakviesti pokalbiui, tikintis, kad rasis jų tarpe ir tokių, kurie su atjauta pažvelgs į Lietuvos vaikus kurie vis dar nesulaukia globėjų (rūpintojų) šeimų. Globos institucijose gyvena daugiau nei 1 000 vyresnių nei 10 metų vaikų, kurie laukia globėjų. Pastebime, kad žmonės baiminasi globoti paauglius, vaikus turinčius ugdymo, sveikatos, elgesio sunkumų. Bet juk tie vaikai taip pat dažniausiai „matė karą“. Vaikui nėra didesnio skausmo, baimės, nevilties, kuomet jis netenka ryšio, su savo tėvais. Šių vaikų kelyje nuolat „sproginėja minos“, jų neviltis ir nuoskauda yra tokia didelė, kad jie be mylinčių suaugusių žmonių tiesiog nepajėgūs žvelgti į pasaulį su pasitikėjimu, meile. Šiems vaikams būtina apsistoti juos mylinčių žmonių šeimose, kad įsižiebtų ta vilties kibirkštis, ir rastųsi šansas įsikibti į pasirengusio padėti suaugusiojo ranką. Keli metai buvimo šeimoje vaikui būtų didelė dovana lyginant su jo perspektyva iki pilnametystės augti institucijoje.

Visuose mumyse yra atvira širdis, gerumas, tvirtumas, kantrybė, susivaldymas, besąlygiška meilė. Tačiau visos šios savybės atsiskleidžia tik per santykį su kitu žmogumi. Dirbant su globėjais, įtėviais pastebiu, kad į Globos centrą ateina žmonės kurie ilgisi to žmogiškojo ryšio, tikro susitikimo ir tiki, kad vaiko globa ir pasikeitusios aplinkybė grūdins jų gerąsias savybes ir numalšins tą pasislėpusį vidinį ilgesį. Tad kodėl kartais nusisukame ir nueiname nuo tų, kurių labiausiai ilgimės? Nes bijome tikro susitikimo, o vaiko globa, tai susitikimas kuomet reikia pažvelgti į „tikras akis“, tai visam laikui lieka širdy ir atminty. Aš džiaugiuosi, kad yra pasiilgusių, juk kartais tas ilgesys randa būdų kaip pasiekti tikslą. Būkite pasiilgę.

Valstybės vaiko teisių institucijos atestuotas asmuo Virginija Virbalienė