Globotinį devynerius metus auginanti Jolitos šeima: emocinį ryšį pajutome jau po pirmo susitikimo

„Nuo vaikystės savo svajonėse įsivaizduodavau didelį namą su laiptais, tokiais kaip dabar įsirengėme, namuose bėgiojančius vaikus, nuolatinį šurmulį. Apie ką svajojau, tą likimas ir sudėliojo“, – šypsosi Jolita Rumskienė. Alytaus rajone gyvenanti moteris šiuo metu yra nuolatinė globėja, taip pat moteris vykdo ir budinčio globotojo veiklą suteikdama namus laikinai tėvų globos netekusiems vaikams. Jos su vyru namuose jau devynerius metus auga globotinis, kuriam dabar 15 metų. Kasdien Lietuvoje bent 6 vaikams reikalingi budintys globotojai arba globėjai. Artėjant didžiosioms metų šventėms vaikų globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pradeda iniciatyvą „Mano akims reikia Tavo akių“, kurios metu atkreipiamas dėmesys į globėjų laukiančius vyresnius vaikus ir kviečiama pasvarstyti apie jų globą. Iki šiol prisimena dovanoto baliono istoriją Globėjos keliu Jolita žingsniuoja jau daugiau nei dešimtmetį. 2012 m. jos dukros klasiokė neteko mamos ir mergaitė pateko į vaikų globos namus. „Pagalvojau, kad štai ir atėjo laikas tapti globėja. Ji buvo mūsų pirmoji globotinė, kuri gyveno su mumis septynerius metus, o po to pradėjo savarankišką gyvenimą“, – pasakoja globėja. Globojant mergaitę Jolitai norėjosi namuose dar daugiau šurmulio, tad nusprendė į šeimą priimti ir dar vieną tėvų globos netekusį vaiką. Šįkart berniuką. „Kai globos specialistai pateikė turimą informaciją apie vaiką, iš karto pasakiau, kad noriu su juo susipažinti. Nuojauta neapgavo. Kai su juo susitikau, iš karto pajutau emocinį ryšį. Jis daugiau nei dvejus metus buvo praleidęs vaikų globos namuose, tad troško šeimos, suaugusiųjų dėmesio. Tas pirmas kontaktas man buvo neįtikėtinai svarbus ir tik patvirtino apsisprendimą globoti“, – pasakoja Jolita. Globėja prisimena, kad po svečiavimosi savaitgalio, ji berniukui padovanojo balioną, kurį jis išsivežė į vaikų namus. „Po savaitės susitikome, berniukas rankose laikė jau subliuškusį balioną, kuris jam priminė mane. Jis taip nuoširdžiai saugojo tą dovaną – tai mane labai sugraudino“, – prisimena moteris. Reikėjo supažindinti su supančiu pasauliu Pirmosios dienos, savaitės, mėnesiai globotiniui buvo pilni iššūkių ir atradimų. Į pradinę mokyklą tuomet einančiam berniukui trūko savarankiškumo, gyvenimo supratimo. Jis bijojo vandens, stebėjosi iš kur pas karvę atsiranda pienas, pirmą kartą pamatė vištas, nelabai suprato, kaip užauga pomidorai ir agurkai. Ūkininkaujantiems Jolitai su vyru reikėjo daug įdirbio ir kantrybės supažindinant globotinį su supančiu pasauliu. „Atrodė lyg berniukas nieko nematęs, užaugęs nuo kasdienio pasaulio izoliuotoje aplinkoje. Pradžioje net bijojome jį į lauką išleisti, kad ko nors nenutiktų. Tačiau nuoširdumą ir dėkingumą globojamas berniukas dalindavo visiems su kaupu“, – pasakoja globėja. Dabar globotiniui penkiolika, jam patinka bokso treniruotės, vaikščioti į sporto salę, baseiną, lanko šaulių būrelį, savanoriauja Maltos ordino pagalbos tarnyboje. „Iki šiol išliko pavyzdingu vaiku, iš mokytojų nesulaukiu jokių priekaištų“, – teigia moteris. Vaikams lengviau adaptuotis padeda šuniukai Jolita jau daugiau nei pusantrų metų yra budinti globotoja. Šiuo metu šeimoje prižiūrimi 1,5 m. berniukas ir jo 7 m. sesė. Pasak moters, vaikams lengviau adaptuotis padeda ir įvairių veislių šuniukai – globėjai ne tik ūkininkauja, bet ir yra įkūrę šunų veislyną. „Rūpinimasis augintiniais vaikams lyg terapija, jiems lengviau priprasti prie naujos aplinkos. Šiuo metu šeimoje prižiūrima mergaitė taip susižavėjo šuniukais, sako, būsiu veterinare“, – šypsosi globėja. Neretai globėjų šeimą su lauktuvėmis aplanko ir suaugę Jolitos vaikai. Globotinis stengiasi sekti įvairių apdovanojimų laimėjusio sportuojančio sūnaus pėdomis. Be to, stengiasi lygiuotis į gražiai piešiančią Jolitos dukrą ir iš dailės pamokos grįžta su geriausiais pažymiais. Pernai su globėjais ir jų dukra berniukas atostogavo Madeiroje. Gavo neįkainojamos patirties Pasak Jolitos, tapti globėju labiausiai stabdo baimė, nes nežinai, ar tau pavyks, kaip reikės elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. „Patariu tiesiog būti drąsesniems. Priimdami vaiką į savo namus, jūs ne tik duosite jam meilę, šilumą, bet labai daug ir patys gausite“, – atvirauja globėja. Kartu su vyru įvairius mokymus baigusi globėja tikina, kad gavo neįkainojamos patirties, žinių, kurios padėjo ir padeda augti kaip žmogui ir kaip globėjui. Be to, ji savarankiškai domisi saviugda, psichologija, sveika gyvensena. „Mums patiems psichologiškai reikia pakrauti vidinę bateriją, kad galėtume daug savęs atiduoti vaikams. Turime kaskart save papildyti ir toliau važiuoti“, – sako globėja....

Spalio – gruodžio mėn. Kaune, Alytuje, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Vilniuje vyko Globos centrų vadovo pristatymo dirbtuvės.

Spalio – gruodžio mėn. Kaune, Alytuje, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Vilniuje vyko Globos centrų vadovo pristatymo dirbtuvės, kuriose iš viso dalyvavo 82 globos centrų vadovai / veiklų koordinatoriai ir kiti globos centro specialistai. Dirbtuvių tikslas – supažindinti su kuriamu globos centrų komandų pagalbos įrankiu – Globos centrų vadovu, išsigryninti jo taikymo galimybes bei surinkti gerąsias patirtis ir pastebėjimus, siekiant aukščiausios kokybės darbo įrankio sukūrimo. Dirbtuvių metu dalyviai dirbo grupėse, diskutavo, ieškojo „už ir „prieš“ argumentų, dalinosi patirtimi ir teikė pastebėjimus, siekiant sukurti praktikoje naudojamą ir darbuotojų lūkesčius atitinkantį Globos centrų vadovą. Globos centrų darbuotojai ne tik aktyviai įsitraukė į procesą, bet ir dalijosi savo mintimis bei patirtimi, džiaugdamiesi galimybe naudotis naujuoju įrankiu. Vieno susitikimo metu nuskambėjo mintis: „Geras mokytojas net ir iš blogo vadovėlio gali daug išmokyti.“ Ši įžvalga leido suprasti, kad, nors metodinė priemonė yra nepaprastai svarbi, lygiai tiek pat reikšminga yra ir kolegos, mentoriaus, atsakomybė – padėti greičiau ir sklandžiau suprasti bei įvaldyti sistemą. , kuriose iš viso dalyvavo 82 globos centrų vadovai / veiklų koordinatoriai ir kiti globos centro specialistai. Dirbtuvių tikslas – supažindinti su kuriamu globos centrų komandų pagalbos įrankiu – Globos centrų vadovu, išsigryninti jo taikymo galimybes bei surinkti gerąsias patirtis ir pastebėjimus, siekiant aukščiausios kokybės darbo įrankio sukūrimo. Dirbtuvių metu dalyviai dirbo grupėse, diskutavo, ieškojo „už ir „prieš“ argumentų, dalinosi patirtimi ir teikė pastebėjimus, siekiant sukurti praktikoje naudojamą ir darbuotojų lūkesčius atitinkantį Globos centrų vadovą. Globos centrų darbuotojai ne tik aktyviai įsitraukė į procesą, bet ir dalijosi savo mintimis bei patirtimi, džiaugdamiesi galimybe naudotis naujuoju įrankiu. Vieno susitikimo metu nuskambėjo mintis: „Geras mokytojas net ir iš blogo vadovėlio gali daug išmokyti.“ Ši įžvalga leido suprasti, kad, nors metodinė priemonė yra nepaprastai svarbi, lygiai tiek pat reikšminga yra ir kolegos, mentoriaus, atsakomybė – padėti greičiau ir sklandžiau suprasti bei įvaldyti sistemą.  ...

Dvi mergaites globoti apsisprendusi Erlandos šeima: išleidus sūnus, tuščias lizdas vėl pilnas

„Psichologai tą laiką, kai vaikai išskrenda iš namų ir pradeda savo gyvenimą, dažnai pavadina tuščio lizdo sindromu. Tuomet pradedi galvoti, kad nebėra jaunatviško klegesio, norisi kažkuo rūpintis, daugiau pilnatvės. Ir man taip nutiko. Taip išlydėjus sūnus į savarankišką gyvenimą, į mūsų namus atkeliavo dvi mergaitės“, – apie vaikų globos pradžią pasakoja  Kaišiadorių rajone gyvenanti Erlanda Vitkauskienė. Prieš daugiau nei septynerius metus Erlanda su vyru Raimondu pradėjo globoti trejų ir penkerių metų seses. Šių metų gruodį jaunėlei bus vienuolika, o sausio pradžioje vyresnėlei sukaks trylika metų. Vitkauskų šeima sesutėms atvėrė namų duris ir širdis, tačiau kasdien Lietuvoje bent 6 vaikams reikalingi budintys globotojai arba globėjai. Artėjant didžiosioms metų šventėms vaikų globos centrus vienijantis tinklas „Vaikai yra vaikai“ ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba pradeda iniciatyvą „Mano akims reikia Tavo akių“, kurios metu atkreipiamas dėmesys į globėjų laukiančius vyresnius vaikus ir kviečiama pasvarstyti apie jų globą. Sujaudino filmas apie globėjų laukiančius vaikus   Jau daugelį metų šalia Žaslių, kur su vyru puoselėja natūrinį ūkį, gyvenanti pedagogė Erlanda pasakoja, kad pirmosios mintys apie globą aplankė 2015 m. Tuomet į mokyklą atvažiavo Kaišiadorių globos centro specialistė ir parodė trumpą bei jautrų filmą apie globėjų laukiančius vaikus. „Mano vaikai jau buvo palikę namus, studijavo ir gyveno Vilniuje. Aš pajaučiau viduje, kad noriu globoti. Pirmiausia, pasitariau su savimi, po to – su vyru. Pasikalbėjau su artimaisiais, draugais ir taip gimė pasirinkimo dėlionė. 2017 m. kartu su vyru nuėjome į globėjų mokymus Kaišiadoryse“, – pasakoja globėja. Po mokymų baigimo gavusi teigiamą išvadą dėl pasirengimo globai, Erlanda nelaukė nė minutės – jau kitą dieną nuvažiavo pas tą pačią Kaišiadorių globos centro specialistę, kuri lankėsi mokykloje. Išgirdusi apie galimybę globoti mergaites, dar kitą dieną Erlanda, gavusi vyro palaiminimą, važiavo į Vilnių, SOS vaikų kaimą. „Galvojau, koks bus tas susitikimas su mergaitėmis, ką aš joms pasakysiu, bet, atrodo, pavyko. Susitikime dalyvavo ir atvejo vadybininkė, mergaičių budinčios globotojos sutuoktinis. Buvo labai jautri akimirka, kai jaunesnioji piešdama sako, kad tėvelis žadėjo atvažiuoti, bet taip ir neatvažiavo ir jos skruostu nuriedėjo ašara. Man pačiai suspaudė širdį“, – prieš septynerius metus įvykusį pirmąjį susitikimą gerai prisimena Erlanda. Po pirmos pažinties su būsimomis globotinėmis Erlandai paskambino vaikų globos specialistė ir pasiūlė paruošti mergaičių svečiavimosi pas ją planą bei tęsti pažintį.   Teko susipažinti ir su karvės „blynu“ Pasak globėjos, mergaičių adaptacija šeimoje buvo gana nesunki. Nors vyras kiek baiminosi, kaip mieste gyvenusios sesės prisitaikys prie kaimo. „Raimondas sako, jos gi gali į karvės „blyną“ įlipti, pradėti rankioti avių „rutuliukus“ ar įsidilginti.  Sakau, įlips tai įlips. Bet viskas vyko natūraliai. Mergaitės buvo labai pozityviai nusiteikusios ir pasiruošusios gyventi šeimoje. Jautėsi gilus ir teigiamas vaikų psichologų įdirbis. Tik atvažiavus mažoji pakėlė rankas į viršų, kad vyras pakeltų ir nuneštų iki karvės ar arklio paglostyti. Jos iš karto mus priėmė, o po kokio mėnesio pradėjo vadinti mamyte ir tėveliu“, – emocingai pasakoja globėja. Erlanda prisipažįsta, kad pradžioje mergaičių emocinis ryšys buvo stipresnis su Raimondu, o, dabar, ankstyvoje paauglystėje, jos labiau draugauja su ja. „Mano vyro charakteris yra tipiškas, lietuviškas, jo nuomone, vaikams reikia mokėti šiek tiek ūkio darbų. Aš joms leidžiu daugiau pasirinkti, kas joms patinka. Kartais mūsų požiūris į auklėjimą, ką vaikas turi žinoti ar mokėti, su vyru išsiskiria. Tačiau kaip globėjas ir tėvas, Raimondas mergaitėms labai daug reiškia“, – neabejoja Erlanda. Mergaičių pomėgiai – nuo motociklų iki dainavimo Šiuo metu vyresnėlė yra šeštokė, lanko šokių būrelį, domisi motociklais, žino markes ir variklių arklio galias, o labiausiai nori į kadetų mokyklą. „Prieš metus ji man užsiminė, kad norėtų būti kare arba policininke. Dabar rimtai dėlioja pliusus ir minusus. Pavasarį bus atvirų durų diena Kauno kadetų licėjuje, tad ten planuojame nuvažiuoti“, – ateities planais dalijasi Erlanda. Jaunėlei labai patiko dziudo pamokos, bet Žasliuose nebeliko mokytojo. Tačiau ji toliau lanko dainorėlių kolektyvą, nes, pasak Erlandos, jos balsas turi daug potencialo. „Mergaitės savo klasėse vyriausios. Sulaukiau patarimo, kiek įmanoma ilgiau atidėti mokyklą, kad jos mokslams labiau subręstų. Man atrodo, kad pasiteisino. Šį patarimą duočiau ir kitiems globėjams“, – sako moteris. Ji pastebi, kad pedagogai ne visada supranta, kiek pažeisti, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme yra globojami vaikai. Jie sureikšmina tuos dalykus, kurių nereikia sureikšminti ir praleidžia pro pirštus tuos, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Pasak Erlandos, pavyzdžiui, pirmus metus namuose naktį nuolat degė lempa, nes vaikai sapnuodavo košmarus ir per miegus rėkdavo. Jeigu tiki ir yra noras globoti – tik pirmyn Laisvalaikiu šeima mėgsta aplankyti įvairias Lietuvos vietas. Šį pavasarį keliavo ir į užsienį – atostogavo Bulgarijoje. „Kai mergaitės atėjo į šeimą, užsiminiau, kad norėčiau į Bulgariją ir tai tapo motyvacija visiems ten nuvažiuoti. Jos pirmą kartą skrido lėktuvu, buvo pilnos įspūdžių, ten mokėsi savarankiškumo. Visi puikiai praleidome laiką“, – pasakoja Erlanda. Biologiniai Vitkauskų sūnūs yra mergaičių krikštatėviai, kurie kartas nuo karto jas aplanko. „Jie į mergaites žiūri kaip į sparčiai augančius vaikus, kurie yra mūsų šeimos dalis. Kai pradėjome jas globoti buvo šiek tiek ir pavydo užuominų, nors jie jau buvo suaugę ir nebegyveno kartu. Atvažiuoja ir sako, ką, aš nebeturiu jau kambario. Sakau, sūnau, tu kartą per mėnesį atvažiuoji iš Vilniaus. Dabar čia mergaičių kambarys. Visiems norisi dėmesio, bet tai natūralu“, – šypsosi globėja.   Erlanda atvira: „Pradėjusi globoti, įveikiau savo baimes ir tas tuščio lizdo sindromas, kaip jį bepavadinsi, man pasitarnavo – aš pratęsiau savo gyvenimo pilnatvę“. „Kai vaikai išskrenda, kažkuriuo metu pasijauti nepilnas. Mergaitės mano gyvenimą užpildė, suteikė daugiau prasmės. Ką pastebėjau, kad globodamas pats tobulėji, o vaikams juk suteiki šeimą. Nesame tobuli, bus daug iššūkių, bet jeigu tiki ir yra noras globoti, tai tik pirmyn“, –  į svarstančius globoti kreipiasi Erlanda. Visą informaciją apie globą ir įvaikinimą surasite www.globoscentrai.lt, taip pat paskambinę į nemokamą Vaiko teisių liniją 8 800 10 800.  ...