Žinau, kad pirmiausia čia esu pakviesta kaip mama, sutikusi pasidalinti sava patirtimi ir papasakoti, kaip mudviem su vyru Dominyku sekasi auginti vaikus.

Kalbėti apie juos viešai nesu įpratusi – nemanau, kad mūsų vaikų kambarys turėtų būti atviras gyvenimo istorijoms. Tačiau šiandien, atidengiant šias keturias skulptūras, esu pasiruošusi vos vos atverti ir savąjį pasaulį.

Prieš septynerius metus gimus Jonui, nusprendžiau būti tobula mama. Juk gyvename tikrovėje, kurioje kito pasirinkimo nėra, tiesa? Todėl, perskaičiusi ne vieną knygą apie motinystės lyderystę ir pažangų auklėjimą, pirmąjį savo sūnų regėjau kaip idealumo išsipildymą – norėjau, kad jis būtų nepralenkiamas, nepriekaištingas, absoliutus.

Jeigu Jonas pravirkdavo, kaip mat atrasdavau to priežastį – ir problemą išspręsdavau. Jeigu Jonas nesutikdavo, priešindavosi ir nepaklusdavo mano valiai, paimdavau jį už abiejų rankų ir pasakydavau, kad toks elgesys nėra pavyzdingas. Kaip ir išmėtyti žaislai, sulaužyti pieštukai, raukymasis valgant salotas... Abu su vyru sutarėme, kad mūsų namuose to tikrai nebus. Kad besąlygiška mūsų meilė turi atsispindėti ir vaiko laikysenoje.

Džiaugiuosi, kad Jonas tapo geru pavyzdžiu savo broliui Nojui – šiandien jam penkeri. Nojus, kaip ir Jonas, puikiai žino, kad, kalbant suaugusiems, – vaikai tyli. Daugybė kartų esu jiems abiem sakiusi, kad vaiko tyla – jo emocinio stabilumo ženklas.

Esame sutarę dėl esminių taisyklių – jos užrašytos ir pakabintos mūsų virtuvėje. Pirmiausia – paklusnumas ir mandagumas. Kai būname svečiuose, rankas laikome susidėję ant kelių. Jeigu kitas vaikas elgiasi negražiai, atsistojame ir nueiname kuo toliau. Nepamirštame mamai pasakyti, kuris iš vaikų – darželyje, mokykloje ar kieme – elgėsi netinkamai, – visada jaučiu pareigą parašyti to vaiko tėvams ir paaiškinti, kas yra geros manieros. Kartais rekomenduoju konkrečią literatūrą apie tobulą elgseną.

Antra – vaikystė labai greitai praeis, – neužsižaiskime, jau šiandien galvokime apie ateitį. Noriu, kad abu mano vaikai siektų ir pasiektų, – kad jiems būtų svarbus tikslas. Todėl vakarais mes skaitome knygas apie nugalėtojo mąstymą. [...] Turime išmokyti vaikus ne dvejoti, o veikti. Ir veikti neklystant. Gal ir smulkmena, bet nuoširdžiai didžiuojuosi, kad, spalvodami piešinius, mano vaikai niekada neišlenda už kontūrų.

Nes trečia mūsų šeimos taisyklė turbūt labiausiai ir paskatino šio sumanymo autorius kreiptis į mane ir paprašyti, kad šioms skulptūroms pozuotų būtent mūsų vaikai... Taip, vidinis žmogaus pasaulis yra svarbu, bet nevalia pamiršti ir idealios išvaizdos. Todėl mes mokomės šypsotis, o ne liūdėti. Kaip ir mokomės nesimaivyti, nekrapštyti nosies, susišukuoti, neišsitepti drabužių. Man nepatinka dėmės, jos krenta į akis. Mūsų namuose švara yra savaime suprantama. Estetinis idealas. Todėl vaikų kambaryje žaislai yra surikiuoti pagal jų pobūdį, spalvą ir dydį.

Mudviem su vyru patinka matyti mūsų tobulus vaikus. Kartais pagalvoju – „o gal visiems tėvams ar globėjams jų vaikai atrodo tobuli?“ Galbūt... Bet kitiems – tik atrodo, o mūsų vaikai iš tiesų yra tobuli. Mes gėrimės jų kalba – man svarbu, kad jie taisyklingai kirčiuoja... Kad – pradėję sakinį – jį pabaigia.Mums gera stebėti jų grakščią laikyseną, pasitempimą. Juk išsitiesęs žmogus yra laimingas žmogus, tiesa? Juk ir skulptūrose žmogus dažniausiai yra didingas, tiesus, tobulas.

Vaikams sumigus, mes praveriame jų kambario duris ir darkart pažvelgiame, kaip atrodo šis tobulumas... Bet po akimirkos suprantame, kad šiame kambaryje yra tuščia. Kad jokių tobulų vaikų mes neturime. Kad tokių vaikų, kaip ir tokio kambario, apskritai nėra. Ir tai turbūt yra didžiausia visų vaikų laimė.

Prieš septynerius metus gimus Jonui, jį supdama vis pasakojau apie mūsų netobulą pasaulį ir nuolatinę žmogaus pastangą savo tikrovę bent vos vos pakeisti. Pasakojau, kad ši pastanga galbūt ir yra pati gražiausia žmogaus gyvenime. Pasakojau, kad nesu ir niekada nebūsiu tobula mama, – kad ir kaip to norėčiau.

Šiandien atidengę skulptūras tobuliems vaikams, mes turime kalbėti apie visuomenę, kurioje esame mokomi absoliučios sėkmės, o ne besąlygiškos meilės. Ši vietoj skulptūrų pasirodžiusi tuščia erdvė turėtų prisipildyti mūsų supratimu, kad joks žmogus niekada nėra išbaigtas. Kad jo pažeidžiamumas, savitumas, jautrumas, įsitempimas jį ir pripildo kaip visapusišką žmogų. Kad jo praeitis ir atmintis – jo klaidos ir nesėkmės – užaugina ir patį vaiką, ir mus – tėvus ir globėjus.

Stebint viešąją erdvę, dažnai susidaro įspūdis, kad vaikai mūsų akyse yra tarsi mažesnio ūgio suaugusieji. Kad mes tikimės iš jų išminties ir sąmoningumo, patirties ir racionalumo. Trokštame iš jų sukurti idealą, viliamės, kad mūsų vaikai bus neprilygstami, visapusiški, visiems aplinkiniams paliekantys didžiulį įspūdį. Nors mes patys toli gražu tokie nesame. Ryžkimės vaikus suvokti kaip vaikus.